XX a. pradžia, kuriami tarptautinės komunikacijos standartai, didžiosios šalys užima radijo transliacijos dažnius ir susikuria sau patogią infrastruktūrą. Didžiojoje Britanijoje BBC įgauna radijo komunikacijos monopolį ir klausytojams transliuoja mokomąsias, aukštos klasės laidas apie kultūrą, leidžia klasikinę muziką ir daug propagandinio marazmo.Tačiau naujai kartai, pradėjusiai gyventi „The Beatles“ ritmu ir pagal Jim Morrison „We want the world and we want it now“ principą tokio radijo buvo toli gražu negana. Kadangi naujoji karta kartu buvo ir kūrybinga, tai greit atrado sprendimą – piratines radijo stotis, transliuojančias savo laidas nelegaliai kitais dažniais. Pirmosios stotys buvo įtaisytos laivuose ir transliuodavo iš jūros. Piratinės stotys tapo vienos britų kartos jaudinančia kasdienybe, o jų DJ‘ėjai tų laikų herojais.
„You see that’s the hole point of being a government – if you don‘t like something, you simply make up a new law that makes it illegal“. (Minister Dormandy) („Buvimo valdžioje esmė yra tokia – jei kas nors nepatinka, tiesiog sugalvoji naują tai uždraudžiantį įstatymą“)
Šią istoriją parodo ypatingai britiškas filmas „Laivas, kuris veža“ („The Boat that Rocked“). Richard Curtis, sukūręs tokias puikias istorijas kaip „Love Actually“, „Four Weddings and a Funeral“, „Notting Hill“ ir nemažai legendinio Pono Byno serijų, nenuvilia ir šį kartą. Veiksmas nukelia į 7-ąjį dešimtmetį, rock&roll‘o aukso amžių, į laivą Šiaurės jūroje pavadinimu „Radio Rock“. Iš jo grupė ekscentriškų britų ir vienas amerikietis transliuoja populiariausią piratinę radijo stotį Anglijoje. Aristokratiškas Gavin (Rhys Ifans), amerikietiškai paprastas ir linksmas The Duke (Philip Seymour Hoffman), mergišius „Doctor“ Dave (Nick Frost), seksualiausias vyras pasaulyje „Midnight“ Mark (Tom Wisdom) ir kiti, kiekvienas turi savo laidos laiką ir stilių, bet visi tokį pat „rock&roll forever“ požiūrį ir transliuoja visą draudžiamą muziką. Taip jie greit susilaukia vyriausybės dėmesio ir ministras Sir Alistair Dormandy (Kenneth Branagh) užsibrėžia tikslą panaikinti šią radijo stotį.
Filme labai smagiai parodytas kontrastas tarp biurokratiškų ir nuobodžių ministrų juodais kostiumais ir spalvingų „Rock Radio“ veikėjų, gyvenančių pagal to laikmečio laisvos meilės ir nerūpestingumo principus.
Filmas gali atrodyti kiek chaotiškas, įvykių ir veikėjų ten daug, tačiau niekas nėra sureikšminama ir per daug dramatizuojama. Kad ir kas nutiktų, muzika ir draugystė yra aukščiau viso to. „Laivas, kuris veža“ buvo kritikuojamas už istorinius netikslumus, tačiau tai ir neturėjo būti istorinė drama. Tai, ką filmas norėjo parodyti, išsipildė puikiai – labai smagi ir energinga istorija apie kovą prieš konformizmą, už saviraiškos laisvę ir ypatingą meilę muzikai. Filmas puikiai atspindi 7 dešimtmečio dvasią ir sukelia nostalgiją tiems laikams, net ir niekad tada negyvenusiems.
Šiais laikais piratinės radijo stotys egzistuoja, tačiau jos jau niekada nebus toks ypatingas kultūros fenomenas, kaip tuomet. Tai primena mums, kad uždraustas vaisius visuomet saldžiausias, o šio vaisiaus niekad turbūt ir neteks mums paragauti. „Laivas, kuris veža” suteikia šansą bent trumpam įsijausti į maištingą to laiko dvasią.
„Young men and women will always dream dreams and put those dreams in a song“ (The Duke) („Jauni vyrai ir moterys visuomet svajos ir sudės savo svajones į dainą“)
„You see that’s the hole point of being a government – if you don‘t like something, you simply make up a new law that makes it illegal“. (Minister Dormandy) („Buvimo valdžioje esmė yra tokia – jei kas nors nepatinka, tiesiog sugalvoji naują tai uždraudžiantį įstatymą“)
Šią istoriją parodo ypatingai britiškas filmas „Laivas, kuris veža“ („The Boat that Rocked“). Richard Curtis, sukūręs tokias puikias istorijas kaip „Love Actually“, „Four Weddings and a Funeral“, „Notting Hill“ ir nemažai legendinio Pono Byno serijų, nenuvilia ir šį kartą. Veiksmas nukelia į 7-ąjį dešimtmetį, rock&roll‘o aukso amžių, į laivą Šiaurės jūroje pavadinimu „Radio Rock“. Iš jo grupė ekscentriškų britų ir vienas amerikietis transliuoja populiariausią piratinę radijo stotį Anglijoje. Aristokratiškas Gavin (Rhys Ifans), amerikietiškai paprastas ir linksmas The Duke (Philip Seymour Hoffman), mergišius „Doctor“ Dave (Nick Frost), seksualiausias vyras pasaulyje „Midnight“ Mark (Tom Wisdom) ir kiti, kiekvienas turi savo laidos laiką ir stilių, bet visi tokį pat „rock&roll forever“ požiūrį ir transliuoja visą draudžiamą muziką. Taip jie greit susilaukia vyriausybės dėmesio ir ministras Sir Alistair Dormandy (Kenneth Branagh) užsibrėžia tikslą panaikinti šią radijo stotį.
Filme labai smagiai parodytas kontrastas tarp biurokratiškų ir nuobodžių ministrų juodais kostiumais ir spalvingų „Rock Radio“ veikėjų, gyvenančių pagal to laikmečio laisvos meilės ir nerūpestingumo principus.
Filmas gali atrodyti kiek chaotiškas, įvykių ir veikėjų ten daug, tačiau niekas nėra sureikšminama ir per daug dramatizuojama. Kad ir kas nutiktų, muzika ir draugystė yra aukščiau viso to. „Laivas, kuris veža“ buvo kritikuojamas už istorinius netikslumus, tačiau tai ir neturėjo būti istorinė drama. Tai, ką filmas norėjo parodyti, išsipildė puikiai – labai smagi ir energinga istorija apie kovą prieš konformizmą, už saviraiškos laisvę ir ypatingą meilę muzikai. Filmas puikiai atspindi 7 dešimtmečio dvasią ir sukelia nostalgiją tiems laikams, net ir niekad tada negyvenusiems.
Šiais laikais piratinės radijo stotys egzistuoja, tačiau jos jau niekada nebus toks ypatingas kultūros fenomenas, kaip tuomet. Tai primena mums, kad uždraustas vaisius visuomet saldžiausias, o šio vaisiaus niekad turbūt ir neteks mums paragauti. „Laivas, kuris veža” suteikia šansą bent trumpam įsijausti į maištingą to laiko dvasią.
„Young men and women will always dream dreams and put those dreams in a song“ (The Duke) („Jauni vyrai ir moterys visuomet svajos ir sudės savo svajones į dainą“)
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
