Sigito Parulskio „Trys sekundės dangaus“ – neįprastas reiškinys. Tik paėmęs knygą nelabai suvoksi, apie ką ji, nei iš pavadinimo, nei iš ištraukos viršelyje. Nepadės ir anotacija, nes jos paprasčiausiai nėra. Bet visos šios priežastys ir tampa paskata imti ir skaityti.

Romanas nei per ilgas, nei per trumpas, o pradžia nuotaikingai filosofiška. Pasakojimo stilius lengvai „užkabina“ ir yra tikras šiuolaikinės kalbos analogas su visais svetimais ir savais žargonais. Taip ir atrodo, kad neskaitai, o kalbiesi su knygos pasakotoju. Skaitymą gali kiek trukdyti kur ne kur įkištos kareiviškos „rusybės“, kurios nėra išverstos (rekomenduojama konsultacija su vyriškos lyties atstovais, sąžiningai atlikusiais karinę tarnybą).

Atskleidžiant turinį, galima paminėti, jog knygos herojus pasakoja apie savo patirtį sovietų armijoje. Tačiau dažnai mintimis persikelia į dabartį, kur kurortiniame miestelyje ruošia įrašą knygai apie tarnybą sovietų armijoje. Ten pat atskleidžia pažinties su moterimi detales ir tolesnius jų santykius.

Šiuo metu jau beveik kultiniu autoriumi tapęs S. Parulskis „Trijų sekundžių danguje“ laisvai diskutuoja su skaitytoju įvairiais gyvenimo klausimais, atvirai ir be užuolankų aprašo žiaurumo, meilės, sekso scenas, randa originalių būdų išreikšti paprastus ir kartais absurdiškus žmogaus veiksmus.

Pabaigai:

„Stipriau suspaudžiau dešine žiedą ir dėl viso pikto jau kelintą sykį pasičiupinėju ant pilvo pūpsantį atsarginį parašiutą, nors jo žiedo geriau kol kas neliesti. Būta atvejų, kai nepatyrę šuolininkai patraukdavo iš džiaugsmo abu žiedus, ir velniai žino kaip viskas baigdavosi. Šnicelis prašmatniose šilko įkapėse.“