Raudonoji arbata gali kvepėti šokoladu, skleisti gėlių aromatą arba priminti džiovintų gydomųjų žolelių mišinį. Jos rūšių yra be galo daug, todėl, jei ragaučiau visas iš karto, mano receptoriai nieko nesuprastų. Plačiau papasakoti galiu apie tris rūšis: kinišką „jaunamartę“ ir tradicinę raudonąją, bei „lapačio“ arbatą iš Pietų Amerikos. Kodėl gi jos visos vadinamos raudonosiomis? Iš tikrųjų, dėl visai paprastos priežasties – užpylus jas vandeniu, jis įgauna raudoną atspalvį.
„Jaunamartė“ – tai arbata, kurios skonis ir kvapas slepiasi labai giliai ir juos labai sunku pajausti. Norėdami visa tai „atskleisti ir išlaisvinti“, ruoškite ją ypatingai. Arbatžoles galima pakepinti. Tai tas pats sušildymo procesas, turintis kiek stipresnį efektą. Kepinti galima ant keptuvės, ant silpnos ugnies.
„Lapačio“ – arbata, pagaminta iš medžio žievės. Tonizuojanti ir turinti gydomųjų savybių, ji iš dalies primena mėtos, melisos, aviečių ir juodųjų serbentų mišinį, kurį, derindama su aviečių uogiene, dažniausiai geriu žiemą, norėdama gauti vitaminų arba stiprinti imunitetą. Ši arbata geriausiai atsiskleidžia tuomet, kai ją paviriname. T.y. užviriname vandenį ir jam pradėjus virti įberiame lapačio. Arbatą verdame apie 4 minutes. Vėliau ji turėtų pastovėti, kol vanduo įgaus rausvai auksinį atspalvį. Šią arbatą drąsiai galima gerti su medumi, jeigu tik jums patinka.
Klasikinė kiniška raudonoji arbata – tai ličio vaisiaus sultimis apipurkšta arbata, kuri dėl šių sulčių savyje turi labai daug vitamino C. Klasikinė arbata buvo geriama taip pat tradiciškai. Ji plikoma mažame porcelianiniame indelyje. Porcelianas puikiai išlaiko karštį bei yra dažnai naudojamas kiniškos arbatos gėrime. Būtent jos kvapas iš tolo primena šokoladą arba kakavos pupelių aromatą, o jos skonis – pats sodriausias iš visų.
| < Buvęs | Kitas > |
|---|