Mūsų laikais samurajų vardą labiausiai garsina kino filmai. Ir štai sužinome, kad paskutinis samurajus buvo... Tom Cruise (?!). Režisierius Edward Zwick pasirinko tikrai gražią temą. Viskas kruopščiai nudailinta, žiūrovui pateikiama nemažai dramatiškų scenų. Tačiau žmogui, bent vieną kartą mačiusiam japonų sukurtą filmą apie samurajus, visa tai gali pasirodyti labai svetima. Vien toks tiesmukiškas pavadinimas rodo, kad idėja buvo brutaliai ištraukta iš savos kultūros ir perdaryta taip, kad patiktų eiliniam žiūrovui. Pažiūrėti gražu, bet tik kaip į kičinį paveikslėlį.

Kakushi ken oni no tsume (The Hidden Blade)

Kaip ir daugumoje filmų apie samurajus, filmo veiksmas vyksta Edo periodo pabaigoje, XIX a. Pagrindinis veikėjas (Munezo Katagiri) – tikras samurajus. Ištikimybė klanui, garbingumas, teisingumas, paklusimas tradicijoms yra didžiausios jo vertybės. Jis nėra šiuolaikinis „superherojus“, galintis vienu smūgiu sumušti dešimtį priešininkų, o tiesiog paprastas žmogus, vertinantis gyvybę, ir, kaip reikalauja kardo kelias, savąją pasiruošęs paaukoti bet kuriuo metu.

Tačiau, keičiantis laikams, kinta ir vertybės. Tai parodoma įvykius apgaubiant juoko ir absurdo skraiste. Kardus keičia šautuvai, o „senąjį samurajų“ bėgimo būdą „naujasis britų“ bėgimo būdas. Komiška, bet kartu ir liūdna. Galiausiai Katagiri, kaip geriausias klano kardo meistras, gauna užduotį nužudyti seną draugą, kuris, apkaltintas išdavyste, pabėga iš kalėjimo. Katagiri turi be išlygų įvykdyti užduotį, nes klano įsakymas yra aukšciau visko. Bet herojus vis dėlto supranta, koks iš tiesų yra jo klanas ir kaip toli nuo tikrojo kelio yra aukštesniojo luomo samurajai. Tuo pačiu metu neįkyriai vystosi ir romantiška meilės istorija.

Mibu gishi den (When the Last Sword is Drawn)

Vėlgi Edo periodo pabaiga, samurajų saulėlydis. Kanichiro Yoshimura – paprastas žmogus, pavaizduotas pridedant šiek tiek komiškumo. Kitiems veikėjams šis herojus labiau primena juokdarį, nes jis kaip vaikas džiaugiasi kiekvienu papildomai gautu pinigėliu. O Yoshimura net nebando apsiginti nuo šio požiūrio ir juokiasi su visais kartu. Jis tiesiog bando aprūpinti savo šeimą, o gaunant tuometinio žemo luomo samurajaus užmokestį tai padaryti yra sunku. Didžiausia filmo dilema atsiskleidžia tuomet, kai Yoshimurai reikia palikti šeimą ir iškeliauti į samurajų sukilimą. Čia geriausiai išryškėja jo, kaip tikro samurajaus, vertybės – kova už klaną ir garbinga mirtis.

Abejuose filmuose nepamatysite nei įspūdingų kovų su kardais, nei specialiųjų efektų, nei už širdies griebiančių dramatiškų scenų. Filmų veiksmas pagrįstas to meto socialine įtampa bei tuo, kaip skirtingai žmonės pergyvena senų ir naujų tradicijų konfliktą. Visa tai pateikiama tikrai subtiliai.