| Kai besileidžiant didelei raudonai saulei vakaro danguje pamažu pradeda dygti oro balionai, stebintys šitokį reginį atsidūsta – ech, kaip romantiška. Tiesa, daugeliui tai ir lieka tik atsidusimas, graži neįgyvendinama svajonė. Tačiau yra sakoma, kad kai ko nors labai trokšti, visas pasaulis slapčia padeda norą įgyvendinti. Juolab, kad pakeliauti dangumi nėra taip jau ir sudėtinga, nes Vilnius – viena iš nedaugelio Europos sostinių, kur skraido šie brolių Montgolfier kūriniai. |  |
Toks laisvalaikio praleidimo būdas palieka įvairių įspūdžių. Pamatę keliaujantį oro balioną, sunerimsta visi šunys be išimties – tegu niekas nebando patekti į jų teritoriją net iš dangaus. Tuo tarpu žmonės dažniausiai būna nusiteikę geranoriškai ir šūkauja sveikinimus, kuriuos norint išgirsti reikia gerokai įtempti ausis. Kiti tiesiog šypsosi: ir kur ten nesišypsosi, kai žodžio kišenėje neieškantis pilotas pagiria močiutės daržą ar palinki besilinksminantiems geros puotos.
| Karšto oro balionas jau nuo seno laikomas romantiškiausia transporto priemone. Ir turbūt ne be reikalo: skraidoma arba anksti ryte, arba vėlai vakare, reikalingas mažas vėjo greitis bei, svarbiausia, geras matomumas, o tai reiškia įspūdingus saulėtekius, saulėlydžius ir jų apgaubtą žemę, kuri iš viršaus atrodo visai kitokia. Paprasčiausias tvenkinys primena milžino pėdą, o simetriškai suaugę medžiai – šaškių lentą. Tačiau tai, ką galima pamatyti, lieka kiekvieno vaizduotei. |  |
Paklaustas pilotas pataria, jog smagiau skraidyti rytais – neva, visi ruošiasi į darbus, o tu ramiai kaip pūkelis sklendi dangumi arba jau nusileidęs geri šampaną. Visgi tokia mintimi galima suabejoti, nes ne kiekvienas pasiryžęs anksti keltis. Be to, skristi turbūt geriau jau nubudus, o ne kelionei įpusėjus krapštytis akis ir nesuprasti, ar vis dar sapnuoji.
Norint išmėginti šį rafinuotą užsiėmimą reikėtų žinoti, jog pasiruošimas skrydžiui, o taip pat baliono supakavimas po jo gali užtrukti pakankamai ilgai – gal net daugiau nei valandą. Galbūt belaukiant skrydžio laikas praeina greičiau, tačiau kai jau po visko tavimi smaližiauja uodai, laukimas gali ir prailgti. Matyt, geriausias variantas – paskirti šiai pramogai visą vakarą, kad iškart po skrydžio nereikėtų imtis kokių darbų ir būtų galima dar sugrįžti į išgyventas akimirkas. Ore veikia telefonai, fotoaparatai, video kameros, tad belieka tik fiksuoti nepamirštamus vaizdus. Arba perduoti linkėjimus draugams gyvai iš dangaus ir girdėti, kaip jie aikčioja iš pavydo, kartais ne visai balto.
Oro balionas pakyla iš bet kurio patogaus taško ir skrenda ten, kur neša vėjas. Žavu, kai pagalvoji. Tiesa, vėjas gali ir nenorėti, kad jūs pamatytumėte, tarkim, gražiausias Vilniaus senamiesčio vietas. Visą skrydžio laiką (jis trunka nuo valandos iki pusantros) balioną seka radijo ryšį su pilotu palaikanti komanda, kuri, skrydžiui pasibaigus, padeda susitvarkyti su balionu ir pargabena skraidytojus autobusiuku į susitartą tašką.
 |
Visgi prieš per daug įsisvajojant reikėtų pagalvoti, kad skraidymas karšto oro balionais ne veltui laikomas aristokratų užsiėmimu. Ir pirmiausia dėl nemažos kainos. Paprastai skrydis vienam žmogui kainuoja 400lt (dvi stipendijos, nieko sau), tuo atveju, kai skrenda daugiau žmonių (6+1, šeši keleiviai ir pilotas). Tačiau norint romantikos (2+1) galima įklimpti netgi iki 1200lt. Geriausias variantas studentams – paskutinės minutės skrydis, kuomet apie jį pranešama tą pačią dieną. Tokiu būdu pramoga kainuos jau šimtu mažiau, o gal net dar pigiau, priklausomai nuo jūsų komunikacinių sugebėjimų. |
Kai kur taikomos nuolaidos atsižvelgiant į skrendančių žmonių skaičių. Tai irgi neblogas variantas, jei vadovaujatės principu „kuo daugiau, tuo smagiau“. Vis dėlto, oro balionas kiek brangesnis už šuolį parašiutu, tad mėgstantiems ekstremalius pojūčius, geriau pasirinkti būtent pastarąją alternatyvą.
Pasivaikščioti dangumi, kad ir kokiu būdu, vienareikšmiškai verta. Kiekvienas ten, aukštai, atranda naujų minčių, pastebėjimų, patiria skirtingus įspūdžius. Galbūt jie gali būti lemtingi ir kažką pakeisti. Oreiviai sako, kad kartą pakilęs į orą, skrydžio nepamirši visą gyvenimą. Kol kas sunku pasakyti, ar jie teisūs, tačiau aišku viena – pasaulį pamatyti iš kito, dar niekada nematyto taško, žavu ir romantiška.
Dar šis tas, ką reikėtų žinoti, prieš pakylant į orą:
- Skristi gali ir tu, ir tavo mama, ir močiutė.
- Vis dėlto įlipti į krepšį ne taip lengva, kaip atrodo. Įlipimas lengvėja proporcingai sporto klubo lankymui.
- Vasarą netgi vieno kilometro aukštyje taip pat šilta kaip ir ant žemės, tad jokių kailinių. Tiesa, įdegimo tikimybė didesnė.
- Karšto oro balionas ne veltui taip vadinasi. Bene vienintelis ir didžiausias diskomfortas – laipsniškai kaitinami plaukai. Žemi žmogeliukai dėl šito kenčia mažiau.
- Mėgautis skrydžiu oro balionu smagiausia tada, kai nebijai aukščio. Tačiau, net ir tupint krepšio dugne, pro plyšius galima kažką pamatyti.
- Sėdėti ant krepšio briaunos – tas pats, kas ant pasaulio krašto. Niekada nežinai, kada gali nukristi.
- Per daugiau nei penkioliką metų oreivystės Lietuvoje neįvyko nė vieno nelaimingo nutikimo, tad norint būti pirmam, reikėtų pasistengti.
- Kiekvienas pirmą kartą skridęs pakrikštijamas pagal senas tradicijas, bet tegu tai lieka intriga.
Keletas skrydžius oro balionu organizuojančių kompanijų:
http://www.orobalionai.lt | http://www.oreivystescentras.lt | http://www.aeronautica.lt | http://www.oreiviai.lt | http://www.orobalionai.eu
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
