Režisieriai: Jonathan Dayton,Valerie Faris Žanras: Komedija/Drama Jos senelis – narkomanas, kuris mėgsta kalbėti tiesiai šviesiai ir taip, kaip jam patinka: „You‘re stupid if you take drugs while young, in my age you‘re stupid if you don‘t“ („Esi kvailas, jei vartoji narkotikus jaunas, bet mano amžiuje esi kvailas jei nevartoji“). Jos brolis turi didžiulį Nietzches portretą ant sienos ir yra prisiekęs nekalbėti, iš dalies dėl Nietzches, iš dalies dėl to, kad nori mokytis pilotų mokykloje. Beje, jis nekenčia visų.

Jos dėdė – gėjus, ir mokslo genijus, bandęs nusižudyti dėl prarastos meilės. Jos tėvas nemėgsta nevykėlių, sukūrė „9 žingsnelių kaip tapti sėkmingu“ programą, bet nesėgmingai bando ją parduoti, nes pats yra toks, kokį vadina nevykėliu. Jos mama kaip balastas, kuris saugo jau, atrodo, tuoj besusipešiančius šeiminyškius. Ir pagaliau – septynmetė Oliv, svajojanti tapti Miss Pasaulis. Būtent dėl jos netikėto patekimo į „Mažoji Mis Saulutė“ (Little Miss Sunshine) dalyvių sąrašus šeima sulipa į vos krutantį geltoną autobusiuką ir patraukia į Kaliforniją. Taigi sudedame visa tai, bendrą vakarienę („What? The f***ing chicken again?“ („Ką? Ir vėl tas suš***as viščiukas?)) ir turime Hūverių šeimynėlę – tolimą nuo idealaus šeimos vaizdelio ir dėl to tokią mielą, paprastą ir priimtiną.

Taigi kelionė pilna netikėtų įvykių, taiklių pastebėjimų, nusivylimų, džiaugsmo ir... dar trupučio nusivylimų. Atrodytų, kad tie įvykiai turėtų išardyti ir sukiršinti iš pirmo žvilgsnio nelabai „sulipusią“ šeimyną, bet tai tik dar labiau juos suartina. Daugelis scenų išspaužia nuoširdžią šypseną, kitos – nuostabos šypseną, o kitos – susižavėjimo dėl įdomių atradimų šypseną. Ir iš tiesų pradedi galvoti, kad vis tik tokio tarpusavio ryšio, kokį turi Hūveriai, daug kas galėtų ir pavydėti.

Kelionės tikslas – Mažosios Miss Saulutės rinkimai arba tiksliau Mažųjų Barbių paroda – bent tokia mintis kyla pamačius mažąsias dalyves ir verčia susimąstyti. Verčia ne įkyriai moralizuojančiai, o natūraliai, tiesiog taip, kaip yra.

Pabaiga. Tikiu, kad sunku sukurti pabaigą, kuri nebūtų pernelyg dramatiška, pernelyg verksminga ar pernelyg „teisinga“. Bet šiame filme tai pavyko. Negadinsiu ir nepasakosiu, kas ten buvo – pažiūrėkite patys. Galiu pasakyti tik tiek, kad pabaiga duoda filmui tokį tinkamą paskutinį štrichą, kokio net nesitikėjau ir dėl to, bent mano nuomone, tai yra vienas iš tų filmų, kurių nevertėtų praleisti.