JcDent:
Daramėja, pasinaudodama visa savo išmintimi, sugalvojo idėją: reikia jai ir man žiūrėt senus filmus (t.y. ne kokius 1980–ųjų Seagal‘o snukdaužius). O paskui atskirai parašyt recenzijas, taip supažindinant su voratinkliais apėjusia kino klasika. Be to, gražus kontrastas pasimatytų tarp šviesios mūsų deivės ir baisaus tamsuolio darbų. Aš, aišku, negalėjau nesutikt (velniop laisvą valią!).
Pirmas jos pasirinktas filmas yra „Žmogus su filmavimo kamera“, dar žinomas kaip kelios variacijos pavadinimo „Žmogus su kamera“ bei „Gyvoji Rusija“. 1929 metų eksperimentinis nebyliojo kino filmas – vien tai man turėjo būti įspėjimas. Bet jei jau sutikau, tai... Šviesos, kamera, veiksmas! Rusų režisierius Dziga Vertov, padedamas savo žmonos, sukūrė filmą be siužeto, aktorių ir titrų (nebyliajame kine kitaip sunkoka būdavo perteikti dialogus). Trumpai tariant, jis nufilmavo Odesos ir kitų miestų gyvenimą, į kokteilį pridėdamas ir įvairių filmavimo technologijų.
Pereinant nuo „wiki“ prie recenzijos... Galiu pasakyti, kad tokį filmą labai sunku aprašyti. Nėra siužeto, veikėjų, aktorių, prie kurių galėtum prisikabinti. Vienintelis protagonistas galėtų būti operatorius. Viename kadre matome, kaip filmuojami atvažiuojantys ir pro viršų pravažiuojantys vežimėliai. Kitame – kaip operatorius atsistoja ir pagaliau pasitraukia iš jų kelio. Tokių vietų, kuriose filmuojamas filmuojantis, yra pakankamai daug. Dar kelis kartus su juo iškrečiamas „pokštas“ panaudojant filmavimo triukus (pvz., jis atsiranda aluje).
Režisierius priklausė judėjimui, siekiančiam išnaikinti nedokumentinį kiną. Todėl siužetą čia keičia gyvenimo vaizdai. Vaiko gimimas (oi, net nespalvotas), laidotuvės, santuokos įregistravimas ir nutraukimas, garlaivio išplaukimas, purvo vonios paplūdimy... Sovietinė realybė vaizduojama. Ryte į gatves iš garažų pasipila autobusai, visur zuja tramvajai, galima stebėti su technika dirbančius žmones. Iki propagandinio filmuko trūksta tik vieningos temos ir to amžino balso, kuris skelbė šviesų komunizmo rytojų.
Negaliu nustatyti susižavėjimo šiuo filmu šaltinio. Tikriausiai priklausau tai publikos daliai, kuriai jo kadras per greitas...arba aš tiesiog nemėgstu veikalų be siužeto. Tiek galiu pasakyti, kad filmą žiūrėti pabaigiau patirdamas... „slogutį“?
Daramėja:
Bundanti diena. Viskas prasideda iš lėto. Pajuda tramvajai, fabrikų mašinos. Pabunda žmogus su kamera ir iškeliauja filmuoti bundančio miesto.
Bunda žmonės – kažkas valosi dantis, pardavėjas atidarinėja parduotuvę, moterys grožio salone, skalbėjų darbas, batų valytojai. Miestas kupinas gyvų kontrastų ir juose slypi grožis.
Nuolatiniai ciklai – rytas, vakaras, kiekviena diena panaši ir kartu kitokia. Žmonių gyvenimai – gimimai ir mirtys, vestuvės ir skyrybos. Viskas vyksta vienu metu kunkuliuojančiame mieste.
Laikraščių spausdinimas, muilo pakavimas, telefono stotis ir telefonistės perjunginėjančios sujungimo linijas, plieno liejyba – visi mechanizmai yra dalis gyvenimo, įrankiai, kuriais palaikomas miesto gyvenimo ritmas.
Šiame nuolatiniame judėjime, besikeičiančiuose cikluose ir gimsta Miestas. Tai ir bando užfiksuoti žmogus su kamera. Nesvarbu kur – ant geležinkelio bėgių, po žeme, iš važiuojančios mašinos, ant miesto stogų – kamera juda visur, o su ja ir žmogus.
„Cinema vérité“ dokumentikos klasika – Dziga Vertov (tikras vardas Denis Arkadjevič Kaufman) „Žmogus su judančia kamera“ („Chelovek s kino aparatom") (1929). Kaip JcDent minėjo, filme vaizduojamas kasdienis Sovietų miestų gyvenimas. Kamera naudojama įvairiais būdais, pritaikant novatoriškus efektus, bandant perteikti kažką esminio, tačiau visiškai nenaudojant naratyvo. Nepaliaujamas valandos trukmės vaizdų srautas muzikos rimtu arba užburs (mano atveju) arba paliks kažką tokio kaip Jc Dent „slogutis“, bet abejingų neturėtų likti.
Daramėja, pasinaudodama visa savo išmintimi, sugalvojo idėją: reikia jai ir man žiūrėt senus filmus (t.y. ne kokius 1980–ųjų Seagal‘o snukdaužius). O paskui atskirai parašyt recenzijas, taip supažindinant su voratinkliais apėjusia kino klasika. Be to, gražus kontrastas pasimatytų tarp šviesios mūsų deivės ir baisaus tamsuolio darbų. Aš, aišku, negalėjau nesutikt (velniop laisvą valią!).
Pirmas jos pasirinktas filmas yra „Žmogus su filmavimo kamera“, dar žinomas kaip kelios variacijos pavadinimo „Žmogus su kamera“ bei „Gyvoji Rusija“. 1929 metų eksperimentinis nebyliojo kino filmas – vien tai man turėjo būti įspėjimas. Bet jei jau sutikau, tai... Šviesos, kamera, veiksmas! Rusų režisierius Dziga Vertov, padedamas savo žmonos, sukūrė filmą be siužeto, aktorių ir titrų (nebyliajame kine kitaip sunkoka būdavo perteikti dialogus). Trumpai tariant, jis nufilmavo Odesos ir kitų miestų gyvenimą, į kokteilį pridėdamas ir įvairių filmavimo technologijų.
Pereinant nuo „wiki“ prie recenzijos... Galiu pasakyti, kad tokį filmą labai sunku aprašyti. Nėra siužeto, veikėjų, aktorių, prie kurių galėtum prisikabinti. Vienintelis protagonistas galėtų būti operatorius. Viename kadre matome, kaip filmuojami atvažiuojantys ir pro viršų pravažiuojantys vežimėliai. Kitame – kaip operatorius atsistoja ir pagaliau pasitraukia iš jų kelio. Tokių vietų, kuriose filmuojamas filmuojantis, yra pakankamai daug. Dar kelis kartus su juo iškrečiamas „pokštas“ panaudojant filmavimo triukus (pvz., jis atsiranda aluje).
Režisierius priklausė judėjimui, siekiančiam išnaikinti nedokumentinį kiną. Todėl siužetą čia keičia gyvenimo vaizdai. Vaiko gimimas (oi, net nespalvotas), laidotuvės, santuokos įregistravimas ir nutraukimas, garlaivio išplaukimas, purvo vonios paplūdimy... Sovietinė realybė vaizduojama. Ryte į gatves iš garažų pasipila autobusai, visur zuja tramvajai, galima stebėti su technika dirbančius žmones. Iki propagandinio filmuko trūksta tik vieningos temos ir to amžino balso, kuris skelbė šviesų komunizmo rytojų.
Negaliu nustatyti susižavėjimo šiuo filmu šaltinio. Tikriausiai priklausau tai publikos daliai, kuriai jo kadras per greitas...arba aš tiesiog nemėgstu veikalų be siužeto. Tiek galiu pasakyti, kad filmą žiūrėti pabaigiau patirdamas... „slogutį“?
Daramėja:
Bundanti diena. Viskas prasideda iš lėto. Pajuda tramvajai, fabrikų mašinos. Pabunda žmogus su kamera ir iškeliauja filmuoti bundančio miesto.
Bunda žmonės – kažkas valosi dantis, pardavėjas atidarinėja parduotuvę, moterys grožio salone, skalbėjų darbas, batų valytojai. Miestas kupinas gyvų kontrastų ir juose slypi grožis.
Nuolatiniai ciklai – rytas, vakaras, kiekviena diena panaši ir kartu kitokia. Žmonių gyvenimai – gimimai ir mirtys, vestuvės ir skyrybos. Viskas vyksta vienu metu kunkuliuojančiame mieste.
Laikraščių spausdinimas, muilo pakavimas, telefono stotis ir telefonistės perjunginėjančios sujungimo linijas, plieno liejyba – visi mechanizmai yra dalis gyvenimo, įrankiai, kuriais palaikomas miesto gyvenimo ritmas.
Šiame nuolatiniame judėjime, besikeičiančiuose cikluose ir gimsta Miestas. Tai ir bando užfiksuoti žmogus su kamera. Nesvarbu kur – ant geležinkelio bėgių, po žeme, iš važiuojančios mašinos, ant miesto stogų – kamera juda visur, o su ja ir žmogus.
„Cinema vérité“ dokumentikos klasika – Dziga Vertov (tikras vardas Denis Arkadjevič Kaufman) „Žmogus su judančia kamera“ („Chelovek s kino aparatom") (1929). Kaip JcDent minėjo, filme vaizduojamas kasdienis Sovietų miestų gyvenimas. Kamera naudojama įvairiais būdais, pritaikant novatoriškus efektus, bandant perteikti kažką esminio, tačiau visiškai nenaudojant naratyvo. Nepaliaujamas valandos trukmės vaizdų srautas muzikos rimtu arba užburs (mano atveju) arba paliks kažką tokio kaip Jc Dent „slogutis“, bet abejingų neturėtų likti.
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
