„Geimeriai“ yra daugiau mažiau panašūs į vampyrus. Ir pirmi, ir antri neturi gyvenimo. Tik pirmi rečiau būna gėjai. Bet kokiu atveju ir vieni, ir kiti siurbia. Vampyrams pakanka kraujo. Kol kas nesu nei nemirtingas, nei amžinai baltas, bet užtat turiu geranorišką donorą. Seniai mūsų straipsniuose nesilankiusi Mūza pasiūlė atidengti savo pulsuojančią kūrybinę arteriją. Ir štai prieš jus – jungtinė tarpdepartamentinė Meistro Demagogo JcDent ir panelės Mūzos filmo „Gamer“ apžvalga. Martynas: Siužetas ganėtinai paprastas. Ateitis (kaip populiaru jau pastaruosius 20 metų) nuėjo kibernetiniam šuniui ant uodegos. Amerikoje buvo sukurtas žaidimas „Slayers“.
Bžik: Lietuviškai buvo išversta kaip „Žudikai“. Tačiau kai žinai, jog „assasin“, „slayer“ ir „killer“ verčiami visiškai vienodai, tai supranti, kokia neprisitaikius prie plačiosios visuomenės yra gimtoji kalba.
M: Pagrindinis veikėjas Keiblas (besidalinantis vardu su dar dviem herojais: kiečiausiu iš X-menų bei bent dukart numirusiu fantastikos veikėju Keiblu Syču) yra šio žaidimo žvaigždė. „Slayers“ yra tarpinis variantas tarp „kill.switch“ ir „Bet on Soldier“. Per atstumą valdomas žmogus kovoja su kitais visame pasaulyje rodomoje laidoje.
B: Beje, dalyviai (darantys tai savanoriškai) – iki gyvos galvos nuteisti kaliniai. Visi turi vilties būti paleisti į laisvę išgyvenę 30 kovų. Be jų žaidime dalyvauti gali ir šiaip smulkūs nusikaltėliai (vagys, prievartautojai ir pan.), bet kam jie rūpi, kai neturi nei kulkosvaidžio, nei meksikietiškos „ugnies gyvatės“ rankose. O ir jų rankos gerai atrodo tik atskirai nuo kūno ir pervažiuotos džipo.
M: Aišku, kaip visada, pagrindinis veikėjas yra neteisingai apkaltintas, nes kaip mes galėtume būti už veikėją, iš kurio nebūtų atimta išsipildžiusi amerikietiška svajonė – žmona ir dukrelė.
B: Do I smell „Death Race“? (Ar tai panašu į „Death Race“?)
M: Fuck yeah! (O taip!)
B: Dar labiau familiarų dvoką sustiprina antras pagal dydį filmo antagonistas – spintos figūros, labiau į Frankenšteiną panašesnis juočkis. Matyt, eilinį sykį, amerikietiškas filmas negalėjo apsieiti be afroamerikiečio aktoriaus, bent jau antrame plane (nes daug kitų juodaodžių šiaip miršta neįvardinti ir neturintys konkretaus veikėjo). Kitaip per daug kvepėtų rasizmu. Juk Amerika turi vos kelis juodukus aktorius, kurie filmuojasi visuose įmanomuose filmuose.
M: Taip pat nepamirškime, kad jokio televizinio smurtinio žaidimo žvaigždė nebuvo neplanuojama užmušti. Reperis – aktorius Ludacris (tokių kūrinių kaip „Move bitch, get outta way“ autorius) vadovauja neišvengiamam žmonių pasipriešinimui virtualybei. Pirmas pagrindinio antagonisto (K.Kastlo) produktas yra „Society“ (Visuomenė). Toks kaip „Second life“ – jei būtų vien apie seksą, o avatarai būtų žmonės, kurie tuo uždirba savo duonai kasdieninei. Aišku ten dirba vargšė Keiblo žmona, valdoma vyruko, kuriam net Katunskytė lieptų suplonėt. Na, bet gana apie siužetą. B: Staigiu, bet nelabai grakščiu judesiu išgeriamas butelis degtinės ar panašaus degiojo skysčio, surandama mašina, varoma etanoliu ir į jos bakelį vemiama. Tada herojus ja važiuoja, o tuo metu į jį šaudo didelis juočkis. Tai tikrai genialus ir visiškai neabsurdiškas planas bandant pabėgti į zoną, kurioje tavęs nebesiekia signalas, siunčiamas į nanobotus, kurie tave valdo per smegenų impulsus.
M: Nanobotai yra šių laikų magija, paaiškinanti BET KĄ žaidimuose ir filmuose. Jau įsivaizduoju, kaip iš to juoksis ateities kartos.
B: Filme logikos (kaip ir visada) ieškoti neverta, bet tai netrukdo žiūrėti į pervažiuotas galūnes ir nuogas krūtis (nors aš jomis ir šiaip nesidomiu, bet Martyną vaikystėje jos būtų galėjusios atbaidyti nuo domėjimosi mergaitėmis).
M: „Slayers – tai tiesiog dideli pėstininkų mūšiai, kurie taip žavi žmogų. Tankų atjausti mes kaip ir negalėtume, nes, kaip sakė vienas mano beveik kolega, jie primena mažus piktus namukus. O šaltų ginklų, pačių žaviausių žmogui, negalime turėti, nes tai juk nanobotai, televizija ir milijoninis „spec-efektų“ biudžetas. Šautuvas nėra toks žavus kaip kardas: patyręs kardininkas kaip Džagernautas prasikerta kelią pro menkiau treniruotų priešininkų būrį, o kad ir labiausiai apmokytą JAV žaliąją beretę kalašnikovu gali nukauti vienas nusmurgęs Afrikos vaikis.
B: Ginklai, ginklai... Žinau, jog tai žavu. Net ir daugmaž normalioms mergaitėms turėtų patikti vokiškas G36 Geraldo Butlerio rankose. Kažkur ką tik perskaičiau, kad jam patinka drąsios moterys. Ech... Kad taip išsitraukt jį iš kino teatro ekrano. Pagrindinis veikėjas žavingai simpatiškas ir toks jausmingas, kad man (ne tokiai jau ir didelei romantikei, nes jeigu tokia būčiau, vargu ar išvis eičiau su Martynu į tokius filmus) maloniau būtų žiūrėti į ką nors kietesnį, kaip kad Ričardas B. Rydikas. O pačia mieliausia filmo fraze oficialiai skelbiu Saimono žodžius: „Tu mano psichas“.
M: Filme kadrai šokinėja tokiu greičiu, kad tai epilepsiją sukeltų net ir stabiliausiam piliečiui. Aišku, neįdomiose vietose (ten, kur niekas nežudomas), kamera greitai atgauna stojiškumą. Mūšio scenoms neturiu jokių priekaištų. Naudojamas juodai baltas filtras, dailiai tykšta kraujas, sprogsta daiktai.
B: Drįsčiau teigti, kad kai Keiblas ima skųstis vaikinukui, kuris jį valdo, dėl nesikoncentravimo į žaidimą, aš labiau bijočiau dėl pernelyg mažos koncentracijos į mano gyvybę, bet kiekvienam savo.
M: Kadangi ir taip jau išėjo „tl;dr“ (too long; didn‘t read), recenziją pabaigsiu sakydamas, kad filmas yra puikus šaltinis smurto poreikiui patenkinti - kadangi į „Pjūklą VI“ neisite, nes žinote, kas yra geras filmas.
B: Filme jauku ir berniukams, ir mergaitėms. Tik mergaitėms be smurtinių polinkių gal kiek mažiau. Ir jau tikrai kulkų varpomi kūnai nėra maloniausias fonas bučiniui su šalia sėdinčiu berniuku. Bet kaip norisi grįžus namo kokį CS palošt...
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
