Štai ir sulaukėme dar vieno vampyrų filmo plačiuosiuose ekranuose. Atrodo, filmai ir serialai apie juos tiesiog pasipylė ir 
kiekvienas siūlo savo vampyrų variantą. Nuo monstrų „30 tamsos dienų“ („30 days of night“) iki daugelio pasaulio merginų širdis užkariavusio Edvardo iš „Saulėlydžio“ („Twilight“) ir dar Lietuvos ekranų nepasiekusio „Tikrojo Kraujo“ („True Blood“) serialo, kuriame vampyrai prisijungia prie žmonių visuomenės. Brolių dvynių Michael ir Pieter Spierig pirmasis plačiai išpopuliarėjęs filmas siūlo dar kitokią, žmonijai gana niūrią, ateitį.
kiekvienas siūlo savo vampyrų variantą. Nuo monstrų „30 tamsos dienų“ („30 days of night“) iki daugelio pasaulio merginų širdis užkariavusio Edvardo iš „Saulėlydžio“ („Twilight“) ir dar Lietuvos ekranų nepasiekusio „Tikrojo Kraujo“ („True Blood“) serialo, kuriame vampyrai prisijungia prie žmonių visuomenės. Brolių dvynių Michael ir Pieter Spierig pirmasis plačiai išpopuliarėjęs filmas siūlo dar kitokią, žmonijai gana niūrią, ateitį. Daybreakers/ Aušros Kariai
Trukmė: 98 min
Režisieriai: Michael ir Peter Spierig
Daramėja
Taigi kas nutiko? Didžioji dalis žmonijos kažkaip pavirto vampyrais. Sakau „kažkaip“, nes filme apie tai aiškiai pasakojama nebuvo. Kiek pamenu, buvo minėti vampyrai gyvūnai, kurie ir paskleidė vampyrizmo bacilą. Tačiau žmonės galėjo pasirinkti, ar tapti vampyrais ar ne. Dauguma jais tapo savo noru, kai kurie – per prievartą, kiti pabėgo, o likusius vampyrai įdėjo į tokius kraujo nusiurbimo aparatus. Panašius mačiau filme „Matrica“ („The Matrix“), tik šie buvo naudojami iš žmonių išgauti elektrą (štai kiek žmonių panaudojimo būdų galima surasti).
Bet vampyrai nepagalvojo, kad susodinti aparatuose žmonės nebesidaugins. Tad susidūrė jie su pasauline kraujo krizės problema (ir pas vampyrus krizės būna, pasirodo). Taigi jie gaudo likusius žmones laisvėje ir bando sukurti kraujo pakaitalą. Mat ilgai negėrę žmogaus kraujo jie patampa laukiniais, į šikšnosparnius panašiais kraujasiurbiais, kurie siaubingai cypia (ypač siaubingai, jei mažoj kino teatro salėje garso technikai persistengė) ir puola viską iš eilės. Tada ir susipažįstame su mūsų kino herojumi Edvardu (Ethan Hawke) (išgirdęs šį vardą didysis „Saulėlydžio“ priešas JcDent suprunkštė).
Iš pirmo žvilgsnio Edvardas panašus į film noir detektyvą – ilgu paltu, skrybėle, cigarete dantyse. Vis tik jis yra hematologas,
dirbantis toje pačioje korporacijoje, kurioje siurbiami žmonės. Tačiau nepagalvokite, kad jistoks kaip ta korporacija. Jis myli žmones ir, kaip vėliau paaiškėja, net vampyru tapo ne savo noru. Geriečių gerietis, net žmonių kraują gerti atsisako (svarbiausia – dabartinis įvaizdis). Tuomet susipažįstame ir su filmo antiherojumi Charlse Bromley (Sam Neill), kurį JcDent labai teisingai praminė Skrudžu. Jis tikras blogasis kapitalistas, išnaudojantis žmones dėl pinigų ir pats prisipažįsta, kad nori padidinti žmonių populiaciją tik dėl savanaudiškų tikslų. Na, dar įdėtas epizodas su jo dukra tarsi parodant, kad „ir tie niekšai kapitalistai turi širdis“, bet kažkaip pinigus jis, rodos, myli labiau - nesušildo jo širdies ir įvykiai su dukra. Kiti veikėjai: jaunasis Edvardo broliukas Frenkis (Michael Dorman), vampyrų kareivukas medžiojantis žmones ir labai jausmingai pasisakantis „I‘m good at being a vampyre. I was never really good at being a human“ („Aš moku būti vampyru. Man niekad nesisekė būti žmogumi“). Tačiau filme didelių skirtumų tarp žmonių ir vampyrų gyvenimo kaip ir nėra – jie visi dirba tokiom pat korporacijom,, vaikšto mieste, reklamuoja produktus, geria kavą (tik su žmonių krauju). Na, skiriasi dar ir tai, kad veiksmas vyksta naktimis ir jie nemirtingi, tačiau to nemirtingumo didelių privalumų per trumpą laiką nelabai ir pajusi. Atvirkščiai – keliais epizodais filmas siūlo, kad nemirtingumas – tai prakeiksmas, jei, pavyzdžiui, esi vaikas ir niekad negalėsi užaugti, tačiau ši idėja tik epizodinė ir nevystoma. Taigi Frenki, jei buvai nevykėlis, tai toks ir likai.
Toliau – Willem Dafoe vaidinamas Elvis. Ne Preslis, o Lionelis Cormacas. Jį draugai mat vadina Elviu (Kodėl? Kam svarbu – juk
pasakyta tai juokingai). Jis filme ir yra dėl „witty one liners“ („juokingų vienos eilutės pasisakymų“), po kurių paliekama pauzė žiūrovams pasijuokti ir visa salė tvarkingai po jų juokiasi. Dar yra ir moteris Audrey (Claudia Karvan), kuri filme pagrindė dėl privalomosios romantikos įterpimo (kaip gi be meilės, a?). Filmas iškeptas pagal patikrintą Holivudo receptą: gerasis veikėjas, blogasis veikėjas, meilė, pasaulio gelbėjimas, dramatiška muzika, keli labai kruvini vaizdeliai, keli vienos eilutės juokeliai ir happy endą kitoje dalyje pažadanti pabaiga. Tačiau „Aušros kariai“, mano kuklia nuomone, prastesnis nei vidutinio lygio kepinys. Ar buvo jame kas nors įdomaus? Na, nufilmuota gana gražiai – aplinka, spalvos sukuria niūrią atmosferą. Ir jei galvotume, kad filme kraujo krizė siejasi su pasaulio krize, atrastume įdomių dalykų: sprendimas krizei įveikti – sudraskyti tuos kapitalistus į gabalus. Be tokios paralelės beliktų pasakyti: „Štai kokie mes žmonės reikalingi, vampyrai be mūsų neišgyventų, ha!”. Daugiau ir sunku rasti kažką įdomaus, tad apskritai filmas atima apie 2 val. gyvenimų, kurių, deja, nebegalima susigrąžinti.
JcDent
Vampyrai filmuose paprastai jaudinasi dėl savo populiacijos: negalima žmonių kairėn dešinėn versti kraujasiurbiais. „Daybreakers“ parodo pasaulį, kuriame absoliuti populiacijos dauguma yra vampyrai, ir žiūri, kaip visa tai baigsis. Neįdomiu filmu, kuo daugiau...
Pradžioje maža vampyraitė rašo savižudės laišką, kad nebeištvers 10 metų gyvenimo. Ir tada išeina saulėtekio pasitikt. Saulė veidelį kyšt iš už kalno, mergaitė plykst liepsnom ir klyksmais... Taip pat pamatome, kaip vampyrija atrodo dieną, tuščias gatves, uždarytus namų langus. Visai įdomų, tik prikabinta prie nevykusio filmo. Tarp kitko, šiame pasaulyje vampyrizmą sukelia liga, kurią pradėjo šikšnosparnis prieš 10 metų. Liga tokia rimta: be to, kad esi baltas, geltonų akių ir amžinas, tavęs nesimato veidrodyje, liepsnoji saulėje, nudurtas širdin – sprogsti. O mes čia kiaulių gripo bijom...
Ethan Hawke pagrindinis veikėjas yra kraujo mokslininkas didžiausioje kraujo produktų korporacijoje. Šiuo atveju jis nėra kietuolis mokslinčius, kaip koks Gordon Freeman: visą laiką atrodo nuskriaustas, negeria žmonių kraujo (net su kava) ir šiaip nepatenkintas amžina jaunyste. Jo užduotis yra sukurti sintetinį kraujo pakaitalą, nes, beveik visai visuomenei mėgaujantis saulės baime, nelabai liko valgomų žmonių. O be kraujo vampyrai per mėnesį pavirsta nevaldomais žvėrimis. Ethan bosą vaidina Sam Neil, kurio veikėjas buvo paruoštas pagal blanką „blogas kapitalistas nr. 4“. Dar mūsų mokslininkas turi brolį, kuris priklauso vampyrų armijai (ji taip ir vadinasi) ir mėgaujasi savo amžinai balta oda. Bet Ethan protagonistas susiduria su žmonių pogrindžiu, o jie turi vaistą nuo nemirtingumo...Paprastai visas vampyrų tragizmas yra tai, kad jie yra nemirtingi besieliai lavonai, mintantys žmonių krauju kaip Drakula (kuris buvo per „kietas“, kad verkšlentų dėl nesąmonių – jis tris meilužes laikė pily, ko jam skųstis) ar Edward Cullen. Šiuo atveju vampyrizmą sukelia liga, o kraują nebūtina čiulpt tiesiai iš nelaimingos aukos (nors Ethan nori visus paversti mirtingais, kad nebūtų žmonės laikomi fermose). Net ir tiek smarkiai jo nereikia. Tai kam taip priešintis buvimui amžinai jaunu ir nesergančiu? Ką, saulės trūksta? Čia yra tiesiog tingus rašymas, įprastas Holivudo „hur dur, nemirtingumas yra blogai“. Rimtai, vos tik kuris veikėjas visai racionaliai užsimano niekada nemirti, jis iš karto tampa blogu (arba emo, kaip paskutiniais metais atsitiko vampyrams). Iš vis, kas čia per fetišas „yay, mes mirtingi“? Net androidas iš „Ghost in the Shell“ pasakojo: „kokie mes šaunūs, nes galim pastipt“. Iš esmės čia tik savęs apgaudinėjimas, paverčiant didžiausią mūsų silpnybę į „vertybę“. Visai kaip protiškai atsilikusių vadinimas „ypatingais“.
Filmas prasideda visai įdomiai, su vampyrų visuomenės vaizdais ir gyvenimo naktį specifika, bet į pabaigą... viskas taip greitai pradeda riedėt nuo kalno. Dosnūs smurto kiekiai, kvaili siužeto vingiai. Kartais žiniose pranešama, kas dedasi kraujo stygių kenčiančiame pasaulyje, bet daugiausia matome rimtą arba liūdną Ethan Hawke. Garsas irgi nepadėjo, nors čia gali būti vietinių technikų kaltė. Daramėja net ausis užsikimšdavo. Ir nepamirškime muzikos, visiškai neatitinkančios vaizdo ekrane svarbos.
Vienintelis kartas, kai galėčiau rekomenduoti šitą filmą – vietoj Uwe Boll „Bloodrayne“. Kokia moterų reakcija į filmą? Daramėja buvo tokia nepatenkinta, kad aš jaučiaus kaltas ją nusivedęs. Todėl geriau per „Jomajo“ dienas pasirinkit filmą, kuris garantuotų smagesnį laiko praleidimą.
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
