Vos pasirodžiusi juosta pateko į ryškią konfrontaciją tarp jį šlovinančių ir jo nekenčiančių. Tai tik parodo, kad režisierius pasiekė savo tikslą – paveikė žiūrovų jausmus, nepaliko abejingų. Didžiulis nepasitenkinimas kyla dėl to, kad filmas nufilmuotas nenaudojant papildomų šviesos šaltinių ir stabilios kameros (ši yra nešiojama), taip pat neįprastas montažas, iškarpymai vidury dialogo, kas kai kuriems žiūrovams labai trukdo žiūrėt filmą, koncentruoti dėmesį. Kadangi čia laisva recenzija, negaliu nepasakyti savo nuomonės, kad tai kaip tik sukuria tikrumo įspūdį, pasiekia tokias emocijas ir kadrus, kokių kitaip nepamatytumėm. Be to, toks kinas yra natūralesnis, tikroviškesnis, atsisakoma dirbtinumo (tai vis Dogme 95 manifestas).
Filme debiutuoja islandų dainininkė Björk ir nepalieka abejingų savo vaidybai ir personažui. Už tai ji buvo įvertinta Kanų kino festivalio Auksine palmės šakele už geriausią vaidybą. Filmo veiksmas vyksta XX a. vidury JAV. Selma Ježková (Björk) atvyksta iš Čekoslovakijos į „svajonių šalį“ ieškoti geresnio gyvenimo. Tačiau, kaip dažnai nutinka, visas pasaulis stengiasi pasipriešinti tavo svajonėms. Selma – mylinti motina, darbšti fabriko darbininkė. Ji pinigus taupo sūnaus operacijai, kurio perspektyvoje – visiškas aklumas, tačiau pačiai nebeužtenka stipriausių akinių ir ji vos begali užsiimti savo gyvenimo aistra – miuziklais. Tragiškai dramatiškas scenas keičia puikiai „įsipaišantys“, tačiau visiškai kitokios nuotaikos muzikiniai intarpai. Taip bandoma sukurti nerūpestingą atmosferą, tačiau linksmumas tėra iliuzija, arba, geriausiu atveju – makabriškumas. Meilė sūnui, gyvenimo tikslas, laimės ieškojimai – pagrindiniai filmo motyvai, tačiau perteikiami taip giliai, kad dažnai atrodo, jog Selma – mūsų draugė. Ji taip empatiškai perteikia emocijas, jog nejučia išspaudžia ašarą.
Prodiuseriai teigė, kad tai – vienas iš 25 pavojingiausių filmų. Emociškai tai tikrai baisus filmas, pliūpsnis karščio į veidą (širdį). Catherine Deneuve yra vienintelė žvaigždė sąraše. Kaip ir pridera, ji atlieka vaidmenį nepriekaištingai, tačiau nesusireikšmindama dar labiau išryškina Björk personažę. Apie ką šis filmas? Apie mus visus, tokius, kokie esame ir kokie nenorime pasirodyti kitiems. Kiekvienas jame pastebės save arba bent jau regės asmeninės patirties atspindžius. Tai muzikinė drama, trunkanti dvi su puse valandos. Filmo nuotaika palaipsniui slogsta, tad retkarčiais pasirodantys šviesesni kadrai yra priimami gerokai stipriau nei kad jaučiame juos gyvenime. Filme vyrauja tamsūs atspalviai, kuriamos vidinių Selmos išgyvenimų mizanscenos aplinkoje.
Teisingumas „Šokėjoje tamsoje“ suvokiamas subjektyviai, žiūrint filmą tiesiog norisi, kad įstatymai, santvarka, netgi žmonės būtų kitokie. Tai filmas, pakeičiantis mąstymą, suvokimą apie filmus. Susilaukęs ovacijų, Larsas von Trieras atsiėmė Auksinę Palmės Šakelę už geriausią metų filmą, Björk už sukurtą dainą buvo nominuota Oskarui. Nors ir kokių gerų sulaukusi atsiliepimų apie savo vaidybą, dainininkė kategoriškai atsisako siūlymų filmuotis. Tai vis jos pirmojo režisieriaus nuopelnas – jiedu sugyveno kaip šuo su kate, moteris netgi buvo pradingusi iš filmavimo aikštelės kelioms dienoms, o grįžusi kasdien spjaudydavo į von Triero pusę. Kad ir kokie santykiai tarp jų buvo, rezultatas stulbinantis. Kiekvienas jų išspaudė iš savęs visa, kas geriausia.
Tai nereiškia, kad filmas turi patikti. Aš rekomenduoju jį pažiūrėti todėl, kad tai kitoks filmas daugeliu prasmių. Pamatysit. Filmas geras tas, kuris palieka atgarsį ir antspaudą žiūrovuose.
P.S. Filmo pabaiga nėra tokia, kokios norėtųsi, bet tai tik patvirtina tai, ką jau esu parašęs. Žiūrėjau įtemptu gyvenimo periodu (tai turėjo įtakos), tad paskutinį filmo pusvalandį nesulaikiau ašarų. Ir ne aš vienas, žinau; šypt.
http://www.dancerinthedarkmovie.com/
| < Buvęs | Kitas > |
|---|

