Lietuviška kino industrija nėra laikoma nei pelninga, nei produktyvi, tačiau galima pastebėti, jog norinčių kurti šioje šalyje, finansinė padėtis nesustabdo. Todėl karts nuo karto žiūrovai sulaukia lietuviško „produkto“ kino ekrane. Tiesa, filmai kuriami retai, o kai kurie begalo panašūs vieni į kitus. Lyg būtų retai rodomo serialo dalys. Tokį kino kūrėjų pasyvumą nulėmė ganėtinai paprastas dalykas – pinigai. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, valstybė smarkiai sumažino filmų finansavimą. Suprantu, jog talentingiems režisieriams būtų žymiai paprasčiau „parsiduoti“ užsieniui (t.y. bandyti parduoti savo idėjas kitų šalių kūrybinėms kompanijoms), tačiau net ir tokiomis sąlygomis atsiranda drąsių ir ambicingų režisierių, bandančių savo laimę kaip tik čia, Lietuvoje.
Viena tokių kūrėjų – Kristina Buožytė. Jauna, vos 25-erių metų režisierė. Kartu su kūrybine grupe pirmąjį savo filmą „Kolekcionierė“ ji pradėjo kurti dar būdama studente. Iš valstybės pavyko gauti tik 32 tūkstančius litų, o tai kino pasaulyje nėra tiek daug kaip jums atrodo. Taigi, su mažu biudžetu, daug idėjų, ambicijomis ir begaliniu optimizmu buvo pasiektas norėtas rezultatas. Drįsčiau teigti, jog rezultatas pranoko lūkesčius, nes „Kolekcionierė“ 2008 metais gavo „Sidabrinės gervės“ apdovanojimą kaip geriausias vaidybinis filmas. 25-erių metų merginai tai ganėtinai įspūdingas pasiekimas.
Filmas „Kolekcionierė“ savotiškas ir originalus. Nepanašus į jokį kitą lietuvių kūrybos filmą. Net ir užsienyje vargu ar galima būtų rasti ką nors panašaus. Siužetas – netikėtas ir nenuspėjamas. Pagrindinė herojė yra jauna logopedė Gailė, kuri išgyvena nelaimę – miršta jos tėvas. Nuo to laiko jai gyvenime nuolat kažko trūksta. Ji nieko nebejaučia ir tampa ne tik abejinga, bet ir apatiška gyvenimui, kurį stebi lyg stovėtų nuošaly (panašiai kaip V.Juknaitės apysakos „Stiklo šalis“ pagrindinė veikėja). Visai netikėtai moteris pastebi, jog stebėdama save ekrane gali patirti emocijas. Nuo to laiko ji bando atgaivinti jausmus filmuodama save.
Žinoma, be buitinių Lietuvos realijų filme neapsieita. Žiūrint jį kartais atrodo, jog ir pats išgyvenai tokią dieną ir lankeisi tokiose
pačiose vietose kaip ir filmo herojai. Tokios smulkmenos kaip šaldytuvas „Snaigė“, bilijardinė sename rūsyje bei rusiški keiksmažodžiai daro filmą familiaresnį ir artimesnį eiliniam žiūrovui. Tačiau, iš kitos pusės, atrodo, jog pats kasdien matydamas gyvenimo realybę, nenori to paties matyti dar ir kino ekrane. Režisierė savo kūrinyje paslėpė nemažai ironijos. Pradedant nuo to, jog emocijų neišgyvenančios moters vardas yra Gailė. Susidaro įspūdis, jog emocingiausia jos dalis – vardas. Be to, jos darbas – mokyti vaikus kalbėti su intonacija, ko pati beveik nesugeba daryti.
Manau, kad tai vienas kokybiškiausių lietuviškų filmų. Tai ne tas atvejis, kai dviejų valandų trukmės istorija išaiškėja per pirmąsias minutes. Ir tikrai ne ta gyvenimo realybė, kurioje nenagarinėjama jokia konkreti problema. „Kolekcionierė“ verčia mąstyti. Ir griebti gyvenimą taip, kad nestebėtum jo iš šono.
Žinant, jog filmo režisierė yra labai jauna mergina, skirtos lėšos buvo ganėtinai mažos, o žmonės dirbo beveik tik dėl idėjos (t.y. beveik už dyką), tai priverčia jausti pagarbą tokiems ambicingiems žmonėms kaip Kristina Buožytė. Taip pat, tai įrodo, jog lietuviškas kinas gyvuos tol, kol atsiras drąsių ir veiklių žmonių. Nes įgyvendinti savo idėjas nėra jau taip sunku.
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
