Jie nepyksta pavadinti trečiąja Keistuolių teatro karta. Jie tai pripažįsta. Ir nors Aido Giniočio bei Vlado Bagdono 2002 m. suburtas aktorių kursas vaidina įvairiuose spektakliuose, džiaugiasi susibūrę vienam teatrui – teatro laboratorijai „Atviras Ratas“.
Taip pat pavadinta ir šio teatro vizitinė kortelė – autobiografinių improvizacijų spektaklis „Atviras ratas“, originalumu ir beprecedentėmis teatro idėjomis sužavėjęs ne tik Lietuvos, bet ir užsienio publiką.
„Atvirą ratą“ mačiau ir aš. Tiesą pasakius, eidama žiūrėti spektaklio apie aktorius nežinojau nieko, apie spektaklį – taip pat nieko. Apie teatro laboratoriją žinojau tik tiek, kad ji egzistuoja. Kartais taip net geriau. Jokių išankstinių simpatijų, antipatijų ar šališko vertinimo – viskas tikra! Čia ir dabar.
Spektaklyje dominuoja dvi dalys: pirmoji paremta vaikystės ir paauglystės patirtimis, linksmesnė, nerūpestingėsnė, neretai priverčianti krūpčioti iš juoko. Antroji – asmeniškesnė, intymesnė, jautresnė. Jos dėka neatsimenu, ką veikiau po spektaklio, kaip grįžau namo, ką kalbėjau. Žinau, kad ji privertė išgyventi kartu su aktoriais. Vienu metu aplankė mintis, kad reikia drąsos atsistoti prieš minią ir jos teismui pateikti skaudžiąją savo pusę. Su kuria neretai net pats nesi susitaikęs. Ir neaišku, ar susitaikysi.
Veiksmas vyksta chronologiškai: nuo aktorių vaikystės iki šiandienos. Centre – aktorius, pasakojantis savo istoriją. Pasakodamas jis atsitiktinai pasirenka aktorius, kurie vaidins tam tikrus istorijos personažus, taip padėdami perpasakoti situaciją. Tokiu būdu ir kikenimas, ir ašaros, ir įvairių garsų imitavimas, kiekviena detalė turi savo charakterį ir vaidina svarbų vaidmenį visame veiksme.
„Atviras ratas“ paremtas tikrais, neišgalvotais nutikimais, ir buvo tikras. Nesuvaidintas. Autobiografinės improvizacijos aprėpė įvairius žmogaus gyvenimo tarpsnius ir skirtingus tų laikotarpių išgyvenimus: pirmus vaikystės atsiminimus, pirmas paaugliškas patirtis.
Teatro laboratorijos aktoriai – šarmingi, emocionalūs, gyvi ir, be abejo, talentingi. Gali atrodyti, jog autobiografinei istorijai suvaidinti nereikia didelio talento, tačiau niekas nepaneigs, jog asmeninis, gyvenimo vaidmuo yra pats sunkiausias.
Prisipažinsiu: vienu metu maniau, kad atsistosiu ir pradėsiu pasakot savo istoriją visiems susirinkusiems. Tuomet mintyse tų istorijų buvo labai daug. Pačių skaudžiausių ir labiausiai žeidžiančių. Atvirumas žavi. „Atviras ratas“ įtraukia, užburia ir nebepaleidžia. Jei pasiduodi – esi atviras kaip nuogas kūdikis. Sau ir aplinkiniams.
Tu esi čia:
Prisijungimas
Statistika
Narių : 963Straipsnių : 809
Lankytojų : 1066159
Prisijungę
Nėra prisijungusių vartotojųMus rasite
