|
„Rekomendacijos“
– tai skiltis, kurioje mes laikas nuo laiko mielai siūlysime atrasti
naujas ir ne tokias naujas knygas, filmus, albumus. Apie tai nuomonę
turintieji rekomenduos kūrinius ieškantiems ko nors gal tik girdėto,
bet dar nematyto. Patarimai padės atsirinkti, kuo verta pasidomėti, į
ką pasigilinti, o gal ir aplenkti... Čia kultūrine patirtimi galite
dalintis ir Jūs. Rekomendacijas siųskite adresu:
Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo elektroninių šiukšlių. Norėdami jį matyti, turite įjungti Javascript.
arba per čia :)
|
Pradėsiu su dažnu skundu dėl filmų vertimo: „expendables“ nė per kur neverčiami į „nesunaikinami“. Gal jei darai „Google Translate“ per 43 kalbas būdamas girtas, tada viską išmeti ir bedi į pirmą pasitaikiusį žodį „Alkone“. Tiems, kurie turi geresnių užsiėmimų nei žinoti visokius įmantrius anglų kalbos žodžius, pasakysiu: „expendables“ turėtų būti verčiamas į „paaukotini“ ar „išleistini“. Bet jei būtų parašę taip, tai auditorija būtų pilna arba mergaičių su „yyyy, siaubo filmas“ lūkesčiais, arba nepraustų hipių ir menininkų, besitikinčių kažko panašaus į meilės vaisių tarp „Zeitgeist“ ir „Sodros“.
|
Jie nepyksta pavadinti trečiąja Keistuolių teatro karta. Jie tai pripažįsta. Ir nors Aido Giniočio bei Vlado Bagdono 2002 m. suburtas aktorių kursas vaidina įvairiuose spektakliuose, džiaugiasi susibūrę vienam teatrui – teatro laboratorijai „Atviras Ratas“.
Štai ir sulaukėme dar vieno vampyrų filmo plačiuosiuose ekranuose. Atrodo, filmai ir serialai apie juos tiesiog pasipylė ir kiekvienas siūlo savo vampyrų variantą. Nuo monstrų „30 tamsos dienų“ („30 days of night“) iki daugelio pasaulio merginų širdis užkariavusio Edvardo iš „Saulėlydžio“ („Twilight“) ir dar Lietuvos ekranų nepasiekusio „Tikrojo Kraujo“ („True Blood“) serialo, kuriame vampyrai prisijungia prie žmonių visuomenės. Brolių dvynių Michael ir Pieter Spierig pirmasis plačiai išpopuliarėjęs filmas siūlo dar kitokią, žmonijai gana niūrią, ateitį.
„Vau“, – tepasakė didžiai gerbiama mergaitė išėjus iš kino salės. Jei „Įsikūnijimas“ („Avatar“) tokį įspūdį jai paliko, kokią teisę tu turi neiti?
Lietuviška kino industrija nėra laikoma nei pelninga, nei produktyvi, tačiau galima pastebėti, jog norinčių kurti šioje šalyje, finansinė padėtis nesustabdo. Todėl karts nuo karto žiūrovai sulaukia lietuviško „produkto“ kino ekrane.
JcDent:
Daramėja, pasinaudodama visa savo išmintimi, sugalvojo idėją: reikia jai ir man žiūrėt senus filmus (t.y. ne kokius 1980–ųjų Seagal‘o snukdaužius). O paskui atskirai parašyt recenzijas, taip supažindinant su voratinkliais apėjusia kino klasika. Be to, gražus kontrastas pasimatytų tarp šviesios mūsų deivės ir baisaus tamsuolio darbų. Aš, aišku, negalėjau nesutikt (velniop laisvą valią!).
|
|
|
|
|
|
|
Puslapis 1 iš 10 |
Pradėsiu su dažnu skundu dėl filmų vertimo: „expendables“ nė per kur neverčiami į „nesunaikinami“. Gal jei darai „Google Translate“ per 43 kalbas būdamas girtas, tada viską išmeti ir bedi į pirmą pasitaikiusį žodį „Alkone“. Tiems, kurie turi geresnių užsiėmimų nei žinoti visokius įmantrius anglų kalbos žodžius, pasakysiu: „expendables“ turėtų būti verčiamas į „paaukotini“ ar „išleistini“. Bet jei būtų parašę taip, tai auditorija būtų pilna arba mergaičių su „yyyy, siaubo filmas“ lūkesčiais, arba nepraustų hipių ir menininkų, besitikinčių kažko panašaus į meilės vaisių tarp „Zeitgeist“ ir „Sodros“.
