Penki ciklo „Žolininkai“ eilėraščiai – tarsi nepanašūs šeimos nariai, kuriuos jungia gamta, įsisąmoninta ar instinktyvi. Atskleidžiami skirtingų kartų žolininkų gyvenimai, pradedant senąja karta, gyvenusia iš žolininkystės, baigiant jų atžalomis, užaugintomis civilizacijos, tačiau savo esybe pulsuojančiomis gamta. Poezija prisodrinta romantikos, erotikos, tragizmo ir išmonės žiupsneliais.
Žolininkas
Išsipūtę kaip kačiuko
senelio vyzdžiai
laksto pastalėj.
Anksčiau paupy jaunas
pildydavo medžiaginį maišelį,
dugne nubarstytą
moteriškom blakstienom
pramaišiui su kvapniom žolėm.
Vėliau pas mylimą moterį pasklisdavo
gailus rabarbaro aromatas,
kai kūnai priartėdavo
per smilgos šiaudelį,
o plaukuose vibždėdavo vabzdžiai.
Dabar šiaudadvasiškai laksto
pastalėj senelio vyzdžiai,
bet vaizdas liejasi gailiai.
Galop viltingai paprašė senelis
jį maišelyje į paupį
nunešti...
Žolininkė
Rankomis ledinėse versmėse
plukdo alavijines kanojas
į vyro žemę.
Užsimerkus prisimenant
andainykštes dienas,
kai praviros nežymiai
lūpos reikšdavo nežabotą aistrą
ir vien pagalvojus
jausmai nutvilkdavo
kaip nuo dilgėlių.
Pamažėl mėlsta pirštai
ir virstakuliuoja kraujas,
banguoja,
ir atrodo,
kai pamerki rankas
į vandenį šaltą,
lyg jaustum delnuose
lengvą moters alsavimą.
Vaivoras (Žolininkų sūnus)
Sutemos akis tampo
gijom vorų,
bet pusiaumirkom
jis vis grįžta prie žvilgsnių
ir paėmęs vaivorą
braukia per mergaitės lūpas,
kol melstelėję nuogi pečiai
su pirmaisiais atodūsiais
pasiima į sapną,
žalsvose gatvėse
jonvabaliams užgęstant.
Sumezgę akis vorai
ima rėplioti kojom,
nes tą naktį
per pirmąjį bučinį
plyšo išdžiūvusios lūpos
kaip skyla persirpęs vaivoras.
Musmirė (Žolininkų duktė)
Kam gi keliauti toli,
kai gražiausia moteris čia,
saulės malūno gaisuos,
moko vyrus
galvoti tiktai apie ją,
mirkydama pagunda,
kai jiems iš akių teka
užkerėta migla.
Tačiau širdis
musmire pavirsta,
per daug įkaitinta svetimo kūno.
Saulė jau panėši į dusią.
krūtine vabaliukams žaidžiant,
o neklaužados vaikai bando
atotvankoj gulintį kūną
smiltim užpilti.
Žolininkas naujagimis
Iš beržo sulos lašo
skaidraus,
neapsaugoto kaip
per mažas pasaulis,
jis turėjo gimti.
Tačiau gal sakuotu taku
šliaužusi sraigė
užminta
padarė kitaip,
nes plonas kiautas
neapsaugo
nuo visokių bėdų.
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
