Karijas buvo trim metais už mane jaunesnis, galbūt todėl ir kvailesnis. Bet juk visi vaikai vienodi, tad mes vis tiek puikiai sutardavome ir jei kuris nors eidavo į lauką - antrasis būtinai prisijungdavo. Kieme pažinojome beveik visus vaikus, gyvenusius kaimynystėje, todėl dažnai su jais žaisdavome arba tiesiog valgydavome obuolius, sėdėdami kas ant suoliukų, kas ant žolės. Drauge su kitais nuolatos prisigalvodavome įvairių vaidinimų ir juos organizuodavome ištisomis dienomis, o ramiais vakarais, kai nelydavo, rodydavome savo tėvams ir vyresniems kaimynams, o jie žiūrėdavo ir paskui šypsodamiesi plojo mums. Tai buvo pirmieji ir vieninteliai plojimai, kuriuos girdėjau savo gyvenime. Nuo to laiko man niekas daugiau nebeplodavo, bet plačiau apie tai aš papasakosiu šventam Petrui prie vartų į rojų.

O Karijas kartą vaidino šventą Petrą viename mūsų kukliame, vaikiškame „Robino Hudo" pastatyme. Aš, kaip vyriausias, vaidinau Robiną Hudą ir tuo labai didžiavausi. Šiandien tuo visai nesidžiaugiu, bet atsimenu, kad tėtis, dar prieš išeidamas į karą, vieną kartą drauge su mama žiūrėjo mūsų spektaklį, o po to plačiai šypsodamasis suvėlė mano plaukus ir pasakė, kad mano Robinas Hudas jam panašesnis į Tadą Blindą. Nenorėjau klausti jo apie Tadą Blindą, nes tik ką nulipęs nuo scenos ir tebevilkėdamas žaliais skarmalais aš nenorėjau pasirodyti neprotingas. Maniau, kad mano neišprusimas reikš tai, kad aš nevertas vaidinti tokio žmogaus kaip visų išliaupsintas vagių karalius. Ir tėtis man nieko daugiau tą kartą nepasakė, bet jaučiau, kad jis norėjo papasakoti daugiau.

O Karijas neturėjo tėčio, tik mamą, ir jos susižavėjimas bei pagyros neprilygo tam, ką būtų pasakęs tėtis. Jaučiau, kad pagirti jo vaidybą turėčiau aš, bet nerasdavau tam tinkamų žodžių, o be to, po vieno spektaklio mane pabučiavo metais vyresnė mergaitė, su kuria vėliau vaikščiodavome pamiške ir rinkdavome uogas. Ne kažin kas, bet ji ko gero ir buvo vienintelė meilė mano gyvenime.

Mes kalbėdavomės apie Žiulį Verną, apie Diumą ir aš labai mėgdavau vaizduoti muškietininką vietoje muškietos į rankas pasičiupęs kokį sudžiuvusį šakalį ar ilgą rykštę vietoje špagos. Būdamas su ja jaučiausi gerai, bet Karijas ėmė su manimi nebesišnekėti, dėdavosi manęs nematąs arba tūnodavo namuose. Aš supratau, kad su ja mes žiemą nulaižome visus varveklius, kurių būtume ieškoję su Kariju, o vasarą braidome po tą patį upelį, kurį suradome jo dėka. Tačiau aš neėmiau to į galvą, nes man buvo gera ir aš nekaltinau savęs dėl to, kad negalėjau suprasti jo savijautos. Ir mačiau, kad jis dar labiau niršta, kai pradėjome statyti pirmuosius spektaklius apie meilę. Jų metu aš bučiuodavausi su ja, o Karijas mėgavosi vaidindamas budelį. Mama, pamačiusi mūsų „Meilės ir mirties Veronoje" versiją kiek sunerimo, bet vis tiek šypsojosi ir plojo. Ji žinojo, kad jos vaikas auga ir kad jo supratimas keičiasi drauge su metais. Vėliau Karijas nebevaidindavo net ir budelio, o kai plojosi galva į grindis, jis apskritai nebesuprato, kas tas teatras.

***

      - Ar šiandien ir vėl budėsite prie jo? - tyliai paklausė slaugė man pravėrus duris į palatą.

      - Taip, - atsakiau užkimusiu balsu ir atsargiai įžengiau vidun.

Jau seniai šioje palatoje nebuvo kitų pacientų išskyrus Kariją. Jis dienų dienas gulėdavo vienas mirksėdamas tomis bežadėmis akimis ir negalėdavo suprasti to, kas dedasi aplink. Aš jau buvau papratęs įsitaisyti ant kietos kėdės šalia jo lovos ir gniaužti tą spalvą praradusią ranką saujoje. Kalbėdavau jam apie kasdieniškus dalykus, kurių nei vienas iš mūsų nesuprasdavome. Karijas beveik nekalbėjo, tik vieną kartą, po operacijos praėjus dešimčiai metų jis staiga pažiūrėjo į mane, išpūtė savo dideles žalias akis ir išlemeno: „Vikšras, vikšras..." Atsimenu, kaip man tada užėmė kvapą ir vos nenualpau prie jo lovos. Seselė atnešė amoniako ir kartu su tuo aštriu kvapu aš prisiminiau, kaip mes susipažinome.

Karijas, isteriškai klykdamas ir ašarodamas, klupdamas lipo laiptais pas mamą, o vėliau, pavarytas jos šalin, atidundėjo pas mane. Iki šiol prisimenu, kaip jo ašaros lašėjo ant mūsų nublukusio kilimo, o aš nustebęs žiūrėjau į jį ir nežinojau, ką daryti. Tada jis man pasakė, kad mama jam liepusi nueiti į daržą priskinti salotų, bet ten buvusi šlykšti pabaisa jam neleido. Aš vis dar nustebęs nušluosčiau Karijui ašaras ir drauge su juo nusileidau į kiemą ir eidamas pirma jo pasukau link daržo. Atsargiai priėjęs prie salotų lapų ir kurį laiką panaršęs tarp jų aptikau storą žalią vikšrą, kuris tingiai lipo salotų lapo paviršiumi ir nekreipė į mus nė menkiausio dėmesio. Tada aš nusišypsojau ir pasakiau jam, kad tai tik paprasčiausias vikšras ir jo tikrai neverta bijoti. Nuo tada jis tą žodį labai pamėgo ir netgi keletą sykių buvo paėmęs vikšrą ant delno.

Jaučiausi kaltas dėl to, kad paskutinio mano spektaklio metu jis bandė užsimušti, šokdamas iš antro aukšto ir daužėsi galva į betoną taip, kad teko dalį smegenų išmesti, o jį patį nuolat prižiūrėti, nes jis tapo ligoniu visam savo likusiam gyvenimui. Daktarai skėsčiojo rankomis ir sakė, kad daugiausiai jam liko gyventi keletas mėnesių, bet kai Karijus pergyveno savo mamą ir jį nuolatos lankyti ėmiausi aš, daktarai jo apskritai ėmė vengti.

Taip, visiems mažiausiai rūpėjo kažkoks invalidas, kuris nebeturi nei tėvų, nei proto. Be to, ligoninės būdavo kimšte prikimštos sužeistų kareivių, kuriuos reikėdavo nedelsiant operuoti arba prižiūrėti. Bet rymodamas prie jo lovos ir žiūrėdamas į jo vis dar guvų, raukšlių nepaliestą veidą aš vis prisimindavau šventą Petrą ir visą laiką apsiverkdavau. Taip ir nepasakiau jam, kaip labai man patiko jo vaidmuo.

Dabar saulė man atrodo išblukusi, o naktys ir dienos trunka visą amžinybę.