Girdėjau, jog žmogaus gyvenimo istorija panaši į vienas po kito vykstančius užtemimus. Tai tarsi saulės užtemimai ar besikeičiantys kino paveikslėliai. Tik žmogaus gyvenime jie pilkesni. Juk tiek netekčių, pražūtingų minčių, išvaistytų akimirkų. Tačiau už kito posūkio laukia nauja galimybė, šansas – „Taip ir Ne“. „TAIP“ tariu sau, ir keliauju per gyvenimo kryžkeles. Užsidegus žaliai šviesai kažkur einu, kažką veikiu. Dabar girdžiu vaiko balsą...

Gera. Geriau ir negali būti. Blogiausia – vienatvė, kai žinai, kad nieko neįvyks, todėl ir gulėti gera. Vienišas žmogus turi daug laiko mąstyti apie blogiausia. O aš jau šypsausi. Nesvarbu man mano sukepusios lūpos, šiurkštus kaip žvirgždas veidas. Pasižiūriu į  susiraukšlėjusias rankas. Jos be mano valios siekia „Coca–Colos“ buteliuko. Nejaugi aš tiek ištroškęs, kad noriu „chemijos“, kuri be komentarų nėra šviežiai spaustos kaktusų sultys. Bet tai gėrimas, malšinantis troškulį.

O kas numalšins pinigų geidulį, kas pamaitins pavargusį milijonierių? Likimas nuolankiai kaip šunytis šiepia jam dantis ir beria į rieškutes kitų mirtingųjų sėkmę... Gal todėl, kad pirmas milijonas – ne diena iš dienos kalamas pinigas, o krauju išrašyti pažadai ir priesaikos? Ar lengva su tokia našta gyventi? Nesunku, kai atostogos Irane, kur pinasi persiškų kilimų gijos, Bahreine – aukso žuvelių ir  perlų rojuje, ar Jordanijoje, besimėgaujant Negyvosios jūros teikiamais malonumais. Sūru, tvanku, koktu, bet visgi gera taip gyventi.

Bet esu Lietuvoj. Ten kur „lietūs lyja“ ir žmonės šnabžda: „Esam Marijos žemėje“. O ar Aukščiausias myli savo vaikus – nuolankius, mažus, pilkus? Myli tik tuos, kurie gimė po laiminga žvaigžde ar jau rankose turėjo „laimės paukštę“. Ji skirta ne ašaroms šluostyti, o džiaugsmui, juokui kelti. Iš savęs ir kitų, tokių pačių nelaimėlių ar keistuolių. O kai sutinki gausiais talentais apdovanotą asmenybę, nežinai, kur akis dėti: ar į žemę nudurti, ar bandyti suprasti, kuo laimingų žmonių akys skiriasi nuo mažiau laimingų. O aš, gulėdamas ant juodo asfalto, suprantu, kad pilki lietaus lašai ant mano išdžiūvusio, šašais apėjusio veido – dar ne blogiausia, kas gali nutikti.