Guliu. Aptaškė. Šalta ir liūdna, bet guliu. Gal prieis, pasilenks, pajudins, pašauks. O po to vėl - guliu. Kiek daug užuojautos, pagalbos ir tiek daug skausmo. Širdyje, nugaroje, šonkauliuose, gerklėje. Joje užstringa verksmas, tyli aimana. Kiek daug pagalbos ir pykčio tam, kuris guli. Užima vietą ant padorios visuomenės šaligatvio. Kodėl jis čia atsigulė, kodėl trukdo praeiti skubančiam pro šalį. Tai piktina praeivį, stebina vaiką, bet ir jis tempiamas šalin. Mažasis mato kitaip, jaučia, kad reikia padėti. Bet per vėlu, jis jau tolsta nuo gulinčio.

Atsitiktinai priguliau, silpna. O gal neturiu, kur gulti? Svajonių burbulai susprogo, aukso puodai išsemti, o pinigai nebekrenta iš dangaus. Kur žadėti milijonai popierinių? Net skudurinė Onutė man nebemerkia, o ką kalbėti apie sveikata spinduliuojančią šypseną, kurią pakeitė užuojauta, gailestis, pyktis ir nemalonumas gerklėje, kad kažkas guli. Toks tas ir prieglobstis – laikinas, nereikšmingas. O jei prieglobstį radau ant tako? Ar kas gali mane kaltinti, kad būtent toje vietoje pasijaučiau viešpačiu savo namuose, pajutau rojų ir pragarą viename. Tiek daug tą akimirką pamačiau, bet nieko nepajutau, tik šlapią asfaltą ir akmenį užantyje.

Nuo manęs sklido alkoholio kvapas, šleikštaus skonio prakaito lašai bėgo kaklu, o į raukšlių išvagotą kaktą krito šaltas lietus... Atsimerkti noriu, bet negaliu: akys pilnos dulkių, akmenų, šiukšlių. Jaučiu, kad kitų akyse tampu laukinis. „Tik savanoje jam vieta“, – kažkas šnibžda. „Ne, ten kur tokie kaip jis“, – atrėžia kitas. O kad kas užjaustų  tokį šunį, priimtų jo širdį kaip žmogaus, ir tada jis jau nebesiskirtų nuo normalios, nenormaliai ramios ir abejingos aplinkos. Bet kas čia žvėris? Tik ne tas, kuris tylus guli ir mąsto, užantyje gniaužo akmenį, kuris tuoj iššoks. Kodėl tiek pragaro turi iškęsti mąstantis žmogus ant tako? Jo mintis nutraukia spyris, kitą kartą – akmuo, ir galiausiai – tylus prisilietimas. Tyla. Iš kur ji?

Ar aš jau danguj? Ar rojus anksčiau atėjo pas mane? Amen. Tikiu ir išpažįstu, kad gulėti nepadoru, bet tiesa skaudesnė už melą – noriu gulėti. Visą laiką bėgau, stovėjau, tryniau kojų padus. Švitrinis popierius į rankas, peilis – į dantis. Tik geriems darbams, nes blogų nedarau. Obuolio žievei nulupti, duonos riekei atpjauti – pamaitinti šeimą. Mažam vaikui, kuris priėjo prie savanos laukinio, noriu padovanoti peilį, bet nežinau, ar jis išdrįs atsukti aštmenis ir durti. Bet neskaudės taip, kaip iki šiol. Juk dabar žvilgsniai varsto mane, ir tai kartojasi kelis kartus per minutę. O peilis − tik kartą visam gyvenimui.

O dūris už ką? Kad buvau draugiškas, mandagus, šaltakraujiškas ir kantrus, pasiklioviau savo jėgomis ir išlikau tolerantiškas. Tik ilgai toks išlikti negalėjau. Mane varžė santūrumas ir besaikis geros nuotaikos rodymas. O kur pasislėpti su skausmu? Ten, kur užantyje akmuo? Bendro neradau su „gerais“, neieškojau ir su „blogais“. Laikiausi nuo visų atokiau, todėl žmonės ėmė mane laikyti keistuoliu. Tada dar tikėjau savimi ir ieškojau prieglobsčio savo mintims. Spinduliavau išmintimi, ir kas iš susižavėjimo, o gal tik gailesčio rodė man dėmesį, bet kas iš to? Ar geru elgesiu užsitarnausi kitų malonę? Tik daugiau atsirado varžovų prie malonumų sklidinos taurės, o kuriems to nepavyko padaryti – tapo pavyduoliais. Taip ir keliauju per gyvenimą: rinkdamas taškus už varžovus ir vilkdamas šleifą pavydo.

Keliu sklidiną taurę užuojautos. Už save ir savo gulėjimą. Gulėti nesveika, ilgai miegoti negerai, rėkti nepadoru, čepsėti nemandagu, šaukti gatvėje įžūlu, dejuoti negražu, nes gyvenimas gerėja. Ar tuo, kad kelius ir takelius pradėjo užlopyti? Mašinoms geriau, žmonėms saugiau. O savanos klajokliui? Jam reikia smėlio, o ne šalto cemento. Pasiilgau kaktuso sulčių, o man kiša „Coca–Colos“ buteliuką. Atsidūstu, pramerkiu užtinusias akis, pakeliu nuo šalčio sutinusią galvą, atsiremiu alkūnėmis į šaligatvio plytas ir dairausi. Kas kreipėsi, norėdamas pavargusį keleivį pagirdyti? Ar čia tik dar vienas nevykęs bandymas patraukti gulintį nuo tako?

Dairausi, kiek likusios jėgos leidžia. Kilsteliu galvą aukščiau ir pamatau vaiką. Tą patį, kuriam žadėjau dovanoti aštmenis, bet jis dar nepasiruošęs priimti dovanos. Išlaiko saugų atstumą ir ramiai stebi. Po to pritupia, pakreipia savo galvytę kaip įpratęs ir kiša prie manęs savo nosį. Užuodžiu ne „Rūgpienių“ kaimo pieną, o „Coca−Colos“ kvapą. Svajonės išsipildė – gausiu kaktuso sulčių. Taip galvojau anksčiau. Geriausiu atveju nuves mane ten, kur beždžionės, katės ir šunys. Ne, tai ne zoologijos sodas, o pragaras, nes garai virsta iš virtuvės ir visą parą verda smalą. O po to deda mėsą ant užteptos sviestu riekės. Visiems skalsu, o aš tik bėgti noriu nuo visų greitų svajonių. Nesu išdidus, geriu šokolado spalvos gėrimą, o berniukas stebi. Gal jam esu panašus į didelį balandį, tik burkuoti nemoku, daugiau dūsauju ir dejuoju.

Laukite tęsinio...