visą pasaulį,
matuoti jį delno raukšlėm,
jausti jį po oda,
visą tvinksintį gyvybe.
šįvakar nebuvo tavęs,
nebuvo pasaulio,
mano rankos karojo
sunkios nuo tuštumos.
man neliūdna, ne,
tik meldžiuosi, nes turiu
visą naktį vienatvės linksmybėms
siautėt po vakuumą,
vienam žaisti su savo širdimi –
daužyt ir klijuot.
meldžiu,
jei negali atvykti,
atsiųsk mesiją –
įkalbėk mane kaip mažą vaiką,
kad reikia tikėti juo;
meldžiu,
neleisk man tiesiog gulėti ir norėti,
negauti
tos šviesos iš tavęs,
tos aistros, fatališkumo.
tai tebūnie labanakt dabar.
man neliūdna, ne,
nesijaudink.
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
