Penktadienį mane ištiko „Kultūros barai“, tiksliau, šių metų 7/8 numeris. Kai jau reikia perskaityt, tai kur dingsi. Aišku, cinikai ar moralistai gali prikibt, kad studijuot, vadinasi, podraug ir skaityt niekas neverčia. Turėjau galimybę pasirinkt neskaityt, bet čia tas pats kaip turėti galimybę nekvėpuot – pasirinkt gali, bet juk gyvent norisi!
Šiaip ne taip sustojau prie dviejų straipsnių, kuriuos ir buvau pasmerktas paskirtas analizuoti: Kęstučio Šapokos „Žiedų valdovas, arba Ką sapnavo kunigaikštis Gediminas. Valdovų rūmai psichoanalitiniu požiūriu“ ir A.Gučo „Kita nuomonė apie Valdovų rūmus“. Abi antraštės daugiau mažiau pasako, ko reikia tikėtis – gailesčio, kad nepastebėjai ilgoje antraštėje paslėpto įspėjimo neskaityti ar kitos krypties nuomonės apie valdovų rūmus.
Sveikas protas kaip ir diktuotų, kad daiktas su „Žiedų Valdovu“ pavadinime turėtų būti orkais, elfais ir epinėmis istorijomis pranašesnis už Tolkieno palikimu neapdovanotą varžovą. Tačiau taip lengvai galima apsigauti ir nepastebėti mirtino junginio „psichoanalitiniu požiūriu“. Ką tai reiškia praktiškai? „Socioerotinės galios elementai“ pakartojama tiek kartų, kad straipsnį galima laikyti lengva erotika. Susiraskit kokį nors ilgesnį veikalą savo kompiutery. Tarkim, referatą ar mokslinį darbą. „Replace“ funkcijos pagalba pakeiskite visus „ir“ į „socioerotinės galios elementai“. O dabar skaitykite. Suprasite, kaip dažnai šie žodžiai kartojami tekste, plius tikriausiai perskaitysite daug įdomesnį veikalą.
Esmė tame, kad nesuvokiantiems, kas tie socioerotinės galios elementai, tas tekstas tikriausiai bus nelabai suprantamas. Kažkur jau pačioje pradžioje tekstas net nepasiekdavo smegenų. Jose viešpatavo statikos šnypštimas, lyg virtualiam bare tau prieš akis popieriaus ritinėlį būtų išvyniojus prostitutė (autorius padėkoja vienam žmogui, supratusiam nukreipimą į kūrinį, jaučiasi nejaukiai dėkodamas sau). O juk toks rimtas ir informatyvus veikalas! Citatos, literatūrinės išnašos... Autorius net pažymi, jog vienoje citatoje kursyvą padėjo pats. Aišku, gal būtų padėję, jei socioerotinis reikalas būtų paaiškintas teksto pradžioje: lietuviškas internetas tokį žodį atranda tik minėtame straipsnyje ir patriotai.lt forumuose, kur jį nelabai gražiai vadina.
Kitas straipsniukas užima kuklius du puslapius, neturi iliustracijų, citatų ir išnašų. Bet užtat yra lengvas, su ironija, suprantamas ir demonstruoja reikalo išmanymą. Aišku, prielankumą galima laikyti autoriaus objektyvumo stokos išraiška, bet rubrika nesivadina „JcDent Objektyviosios Tiesos Paieškos“. „Kita nuomonė apie Valdovų rūmus“ gal nėra tokia efektinga savo apimtimi, apipavidalinimu ir autoriaus išprusimo demonstravimu, bet, velniai rautų, tikrai yra efektyvesnė.
Aš asmeniškai nepritariu dabartiniams Valdovų rūmams – jie atrodo kažkokie nevaldoviški, per daug prišlieti prie Katedros, sudaro tarp jų praėjimą, kuris dydžiu primena „bomžų“ tranzitinį tualetą, o kokybiškoje knygoje būtų parašyta, jog ten vyksta tamsūs reikalai (vampyrų orgijos ir feminisčių susibėgimai). Autorius tvarkingai „užstumia“ ant pagrindinių (iš pirmo žvilgsnio) rūmų nemėgstančių grupių, parodydamas juos kaip veidmainius, populiarumo ieškotojus ir kitokius negerus žmones. Perskaitai ir malonu pasidaro, ir tie yla pradurti langeliai ant rūmų nemaišo.
Man padėjus „Kultūros barus“ į vietą ir atsargiai, neatliekant staigių judesių traukiantis nuo jų, mūsų bibliotekininkė apsidžiaugė, kad pagaliau jaunimas užsiima tokiu vertingu skaitymu. Aš, kaip pasiryžęs nei vienam neleisti manęs vertinti geriau nei yra iš tikrųjų, pasakiau, koks čia reikalas. „Aš??? Leidinį apie kultūrą? Kuo jūs mane laikote?!“, bet pakankamai aiškiai. Drąsiai pasisakiau skaitąs „PC Gamer“ ir „FHM“: vienam dirbu, kitas – ideologinis. Nepasibaisėjo, nepakraupo, tik nusišypsojo – jau užgrūdinta darbo bibliotekoje veteranė, kurios jaunimo poreikiai senai nebekraupina.
Bet taip jau yra, kad neaiškaus reikalo mes norim tik moralės klausimų žaidimuose vaidmenimis (ačiū tau, Mass Effect). Atsiversti žurnalą - tai kaip atsidaryti skardinę šprotų: mes tikimės rasti tai, kas žadama etiketėje, t.y. kultūrą arba mažyčių begalvių žuvyčių neaiškios kilmės marmale. Tuo tarpu kultūros veikalai sužaidžia tuo pasitikėjimu. Jie švysteli tekstų tą linkme, taip, bet ką mes juose randame? Socioerotinės galios elementus, rezultatą, kurio net internetas negali paaiškinti. Tai ne kultūra, kurios mes tikimės, tai yra neaiškūs tekstai aktualiomis temomis, baisingi eilėraščiai ir ant monomolekulinės absurdo ribos svyruojantys prozos kūriniai. Tiesa pasakius, jaučiu, kad iš manęs apgaule buvo išviliotas tas laikas, per kurį atsiverčiau kultūros leidinį ir juo pasibjaurėjau. O laikas dar brangesnis nei tie 20Lt už kasmėnesinę žaidimų ir vyriškų dalykų „širkę“.
Nemyliu, nemyliu aš tų mūsų kultūrininkų, nes, atrodo, jie išduoda tą pasąmonėj miglotai susiformavusį įspūdį, kad jie turi vesti į šviesų rytojų. Kol kas jie ragina šaudyt nesitaikant ir simuliuoti smegenyse „Šilelį“ su nulaužta antena.
„Kritikas“ yra žmogus, kuris nesukuria nieko ir todėl jaučiasi kvalifikuotas teisti kūrybingų žmonių darbus. Tame yra logikos; jis yra nešališkas – jis vienodai nekenčia visų kūrybingų asmenų.“ (Robert A. Heinlein)
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
