Artėja šventės, kalėdinės nuotaikos ir susitaikymo metas. Susitaikymas su savimi, artimaisiais ir nesibaigiančiais darbais. O kas nutiks, kai šventės baigsis? Ar jausimės laimingesni ir širdyse būsime užkūrę džiaugsmo ugnelę? Galbūt ji rusens ir visiškai neužges, skirtingai nei H. K. Anderseno mergaitės degtukų ryšelis.

Kur surasti savo laimės žiburį? Kur uždegti jo liepsną? Ar iš vis reikia klaidžioti tamsiais nežinios keliais, kad rastume laimę? Ji ateina pas tuos, kurie pasiruošę ją priimti. Juk neveltui sakoma, kad būtume atviri naujovėms, nes gal su jomis ateis ir laimė.

Žvelgdama į vis pilkėjančią žemę, kuri ne šerkšnu, o pelenų patalu apsiklojus, bandau įžvelgti žmonių veiduose laimę. Tačiau ji slypi už katarsio ir abejingumo kaukių, kurios lydi mūsų gyvenimą kaip pajacai iš sudegusio teatro. Mes bijome juoktis, verkti, šypsotis, reikšti savo jausmus ir mylėti gyvenimą. Tačiau ar mes pajėgūs atsispirti laimingos mamos šypsenai, kai ji veda savo pirmoką, ar tėvų džiaugsmui, kai susilaukia pirmagimio? Tada laimė nejučia ateina į žmonių širdis, atsispindėdama jų veiduose. O ką sako mano atvaizdas veidrodyje? Ar jame matau savo laimę?

Tikroji laimė būti savimi, gyventi savo gyvenimą, o ne ieškoti geresnių, bet svetimų išeičių. Teigiamai save nukreipti trokštama linkme ir siekti tikslo atkakliai, nes aitvarai dar turtų niekam neatnešė. Gal tai skamba tarsi manifestas, bet jis reiškiamas tyliai ir su viltimi, kad kažkada bus išgirstas.

Ar svarbu kokias būdais mes laimės ieškome? Ar galėsime pateisinti priemones, kurios nusižengia moralės riboms. Juk visuomenė „tyko“ naujienų ir slapta tikisi to, kas šokiruoja, kas praranda intymumą ir yra išryškinama, kitais žodžiais sakant atmeta humanizmą ir elgiasi amoraliai. Jokia tuštybė nepriartins mūsų prie gyvenimo pilnatvės, nes dangus nėra dosnus, kai mes apie laimę tik svajojame, bet esame pradžios taške. Iš tiesų, be tikėjimo nebus ir vilties, tačiau Fojerbachas teigia, kad laimės kalviai mes patys esam gimę: „Žmogus tik tada šį tą pasiekia, kai pats tiki savo jėgomis“. Visada reikia galvoti apie sprendimus, ir vengti problemų galvosūkio, kuris tarsi Minotauro labirintas skatina mus eiti gilyn ir pasiklysti. Bet gyvenime tik per sunkumus pasiekiama laimė: „Per angusta ad augusta“.

Laimė – tai paukštis, kurio nepagausi ir neuždarysi į narvą, nes nelaisvėje nėra laimės. Ji yra tik ten, kur žmogus laisvas klysti, o suklydęs taisytis. Laimė – tai ne „status quo“. Tai – amžinybės judėjimas.