Tapo juo iš idėjos, mat tikėjo, jog žmonių švietimas vienintelis kelias į laisvę. Tačiau ten atėjus nebeliko, kur eiti, tad taip dabar ir jaučia, kad mindžiuklioja vietoje. Prisimena, kaip įeidavo seniau į auditoriją, o visų akys tik šviečia iš pagarbos ir žinių troškulio. Ir skleisdavo jis žinias, iš visų kišenių traukdavo, išdidžiai, galingu balsu bylodavo. O visi rašydavo ir dar prašydavo. Jei kas paklausdavo kokio neišmanėliško klausimėlio, tai jis tik supratingai, veik tėviškai, nusišypso ir protingu žodžiu pataiso pasiklydusią avelę. Ak, atrodo ir saulė tada šviesiau šviesdavo.

O dabar... Net pagalvojus apsiniaukia akyse. Įeini į auditoriją, o ten keli abejingi žvilgsniai ir atodūsiai: „Vis tik atėjo...“. Jis skubiai nutipena prie tribūnos, paslepia ten savo rudą portfelį ir pats lyg ir už jos pasislepia. Prieš ateidamas tiek galvojo,  kad šįkart pasitikinčiai ir didingai papasakos apie taip gerai žinomą dalyką, kaip senais laikais. Bet išsižiojus vėl išspaudžia tik kažkokį neaiškų, trūkinėjantį „Laba diena, studentai“. Ir tada jau sunku kažką gyviau išspausti, tad ir tenka tęsti tuo pačiu tonu. O klausimai! Čia jau baisiausia, kas gali nutikti. Būna, kažkas „pagauna“ pauzę ir įkiša kokį klausimą. Tuomet ponas Pavardenis stengiasi kuo greičiau ką nors atsakyti ir tęsti toliau. Tačiau tai ne visada jam pavyksta ir studentas dar vieną klausimą „iššauna“. O tai patraukia kitų, miegančiųjų ar šiaip pasislėpusių už savo „laptopų“ ir kažką darančiųjų, dėmesį. Tada jau daug sunkiau nepastebėtam „nuleisti“ klausimą ir tęsti kalbą. Dėl to ponas Pavardenis paskaitoms paruošia daug medžiagos ir dažniausiai ją tiesiog skaito – taip greičiau ir saugiau. Be to, tuomet ir į auditoriją žiūrėti nereikia.

Ponas Pavardenis su siaubu galvoja apie užsienio Dėstytojų praktiką, kai jie visą medžiagą išdalina studentams ir per paskaitas niekas nieko nerašo, o tik kalba ir diskutuoja. Bet juk taip studentai gali greit išsiaiškinti, jog Dėstytojai nėra visažiniai ir negali atsakyti į visus klausimus.

Tačiau vis tik kartais sudvejoja, kaip gi ten užsieny Dėstytojai susitvarko, juk jie taip pat ne visažiniai. Matyt, kažkaip su kompiuteriais ir internetu viską padaro. O čia jis to nebandytų. Girdėjo, kad Petrauskas buvo taip pabandęs, bet neatlaikęs įtampos nualpo priešais auditoriją. O Bumblauskienė taip pat tokią naujovę išbandyti sugalvojo. Bet jau per pirmą paskaitą nelabai „rišosi“ diskusija, nes ko nors paklausti studentai tylėdavo lyg vandens į burną prisėmę. Tada sutrikusi ir Dėstytoja galiausiai nutildavo. Taip pratylėjo kelias paskaitas, kol ten beveik niekas nebeidavo, tik trys Erasmus studentai iš Indijos. Lyg šiai streso trūktų šiais laikais!