„Kūrybos
kampelis“ – tai vietelė, skirta publikuoti Tavo, „Komfako“ perle,
fantazijos bei darbo vaisius. Čia gali parodyti save ir pamatyti, kaip
skleidžiasi kiti naujieji talentai. Taigi jei treniruojiesi valdyti
plunksną, teptuką, fotoaparatą, balsą, kreideles ar kitą instrumentą,
nesivaržyk ir leisk žvilgtelt kolegoms į rezultatus... Atrask ir
leiskis atrandamas! Savo kūrinius siųsk adresu:
Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo elektroninių šiukšlių. Norėdami jį matyti, turite įjungti Javascript.
arba per čia :)
|
Į nedidelį kvadrato formos kambarį veržiasi vakaro ūkanos. Atitrauktos užuolaidos bando surinkti paskutinius dienos trupinius. Negrabiai užkliudęs jas ranka prisimenu klostuotą Almos sijoną. Šviesos nedegu, nes savininkė ir taip spaudžia grąžinti skolą už praėjusius mėnesius.
|
Vanda sėdėjo ant savo geležinės bendrabutinės lovytės ir žiūrėjo į vieną tašką. Tiksliau, į „kambariokės“ ant sienos pakabintą nuotrauką. Sėdėjo taip tol, kol Vandos vardu iš kampo nepradėjo kažkas šaukti. O šaukė šluota, meiliai Izabele vadinama. Kvietė, kol Vanda nukąsto batonėlio į ją nemetė. Šluota užtilo, o Vandą sąžinę ėmė graužti.
Sodo namelyje kabančiame paveiksle buvo matyti dvaras. „Megztos kojinės susidėvi, o paveikslai...“ – sakydavo, ir aš galėjau tik numanyti dirbinio amžių. Paprastuose siūluose tilpo atskiras pasaulėlis, tik nepažinus savita būtimi arba per ilgą laiką paprasčiausiai užmirštas. Ir nors anksčiau mezginys persipindavo su rainelėmis, po to vėl susidėdamas ant drobės be žymės akių spalvai, šiandien kažkas atsitiko, todėl negaliu atitraukti žvilgsnio nuo dvaro priešais.
2009-10-17, 21:56
JcDent, Meistras Demagogas
Po studijų
Penktadienį mane ištiko „Kultūros barai“, tiksliau, šių metų 7/8 numeris. Kai jau reikia perskaityt, tai kur dingsi. Aišku, cinikai ar moralistai gali prikibt, kad studijuot, vadinasi, podraug ir skaityt niekas neverčia. Turėjau galimybę pasirinkt neskaityt, bet čia tas pats kaip turėti galimybę nekvėpuot – pasirinkt gali, bet juk gyvent norisi!
2009-09-20, 19:22
Arnas Aleksandravičius
Po studijų
sveika nelauk nepavadinsiu savęs nes šiuo metu keičiu vardą ir skandinu vabalėlius teprasideda koncertas tiup tiuriup ša la la kažkodėl nematau nei vieno smuiko tai ką ten veikia vyrukas su stryku
Penki ciklo „Žolininkai“ eilėraščiai – tarsi nepanašūs šeimos nariai, kuriuos jungia gamta, įsisąmoninta ar instinktyvi. Atskleidžiami skirtingų kartų žolininkų gyvenimai, pradedant senąja karta, gyvenusia iš žolininkystės, baigiant jų atžalomis, užaugintomis civilizacijos, tačiau savo esybe pulsuojančiomis gamta. Poezija prisodrinta romantikos, erotikos, tragizmo ir išmonės žiupsneliais.
|
|
|
|
|
|
|
Puslapis 1 iš 5 |
