Duris pravers simpatiška moteris. Penkios su puse raukšlės jos veide – tiek pat suskaičiuojama ir apžiūrinėjant bepernokstantį arbūzą. Pabalusius plaukus slepia šokoladiniu atspalviu ir suka juos į kuoduką taip, kad matytųsi kaklas. Kaklas vis dar glotnus, gal dėl specialaus kremo, o gal dėl dailininko teptuko, rūpestingai vaikštančio juo.

„Aš saugosiu jūsų dukterį“, – išgirs moteris jauną vyrišką balsą.

*

Dailininko užrašuose 1986 liepos dieną buvo maždaug toks įrašas:

„Turiu nuostabią idėją paveikslui, pradėsiu tuoj pat, nes gyvenu ja.

Tai svajonė. Ant kalno mergina natūraliai juosvais plaukais sėdi su juo. Jo matau tik kontūrus, tad bus tarsi šešėlis, tokios pat spalvos kaip ir jos plaukai. Šalia magnetofonas, skamba „Queen“, vėliau tai taps jų daina, kuri visuomet primins aną dieną. Melodija susilieja su vėju. Dažų difuzija.

Ji išbando jį kakava ir pienu, taip atsiranda pirmoji šokolado plytelė. Tuo tarpu vėjas nugali „Queen“ dainą, akimirksniui stoja tyla. Juodai balta.

Jis pasišauna grąžinti harmoniją, kai ištraukia kasetę su ištįsusia juostele. Kruopščiai ir dėmesingai pirštu ima sukti ją pamažu pagal laikrodžio rodyklę. Tuomet jis valdo laiką, praeina valandėlė, kita. Galiausiai susuka, vėl įdeda į magnetofoną, bet mygtuko jau nebepaspaudžia. Iš kažkurio dangaus nukrinta puodelio formos kriauklė. Šešėlis nežiūri į ją.

Pro suknelę su aguonų žiedais į jos nuogą kūną pučia šiltas dvelksmas. Tai ne vėjas, o siluetas uodžia aguonų aromatą ir po to lengvai iškvepia. Nuvilnija lengvas virpuliukas. Akrilo dažai. Raudona – artėjantis vakaras.

Jau temsta, ji įbruka šešėliui į rankas savo rinktos vaisinės arbatos – kelionei – ir pasileidžia galvotrūkščiais nuo kalno. Šiltos spalvos šiurpiai pasklinda po šaltas. Ant kelio – naujas randas, visgi atradęs vietos šalia vaikystės randų.

Tačiau kaip sudėti visa tai į vieną paveikslą? Kaip išdėstyčiau penkias su puse raukšlės po veidą? Kaklo neliesčiau, nebent švelniai teptuku. Nesugebu pradėti, nors gyvenu ja. Jei ne šešėlis piešinyje...“

*

Nuotrupa iš pranešimo per žinias: „Lauke prasidėjo sraigių lietus.“

Bet kažkodėl šįkart lijo tik kriauklėmis. Reikia bėgti keliu pro dulkes, sutrypti kriaukles iki granulių. Iš to bus arbata. It‘s oh so quiet, pasakytų Bjork.

*

„Aš saugosiu jūsų dukterį“ , – išgirs moteris jauną vyrišką balsą.

Gal ir mes šiandien nuveiksime ką nors panašaus kaip jos mama istorijoje apie savo vyrą dailininką, kurią papasakos stovėdama tarpduryje, kai ketinsiu pasiimti jos dukrą į pasimatymą.

Žinau, kad kai išeisim, mergina kišenėj paslėpus turės arbatos. Visai nesvarbu, kad nupirko man jos prekybos centre. Trypti kriaukles ir daryti iš dulkių arbatą skauda.

Vienas. Kodėl pirmą kartą nueiti į pasimatymą atrodė kur kas lengviau nei pakviesti į antrąjį? Du. Jei vaiko rankose plaktukas, tuomet viskas aplink – vinys. Aš jaučiuos kaip vaikas. Trys. Tiek buvo mūsų nuotraukų, kuriose aš, tu ir tavo kraugerys triušis, kuris kaip vinim sudraskė mano delną. Keturi. Tai būtų dar viena nuotrauka, kurioje mes kartu, tik aš už kadro. Kaip tavo tėtis. Penki. Klevo lapo kampai, kuriuos tu pokštaudama nukirpai. Šeši. Mėstamiausias skaičius, kvepia vestuvėm iš mano kuprinės. Septyni. Boružėlės taškeliai, nors tu norėtum, kad būtų šeši, nes tai mėgstamiausias skaičius. Aštuoni. Tik tiek minučių iki tavo namų. Devyni. Nusiramink, tuoj belsi į jos namų duris. Dešimt. Į tavo duris berniokas beldžia tik kai kuitiesi vonioje. Susikaupk ir belsk.

„Labas...Labas vakaras. Aš aš... Saug... Khem, pardavinėju puodelius. Puodelius iš kriauklių. Arbatai. Eurais bus penki su puse. Pirksit, ponia? Na, ką padarysi, atsiprašau. Gerų švenčių.“