Ji visada su manimi: plaunant savo lėkštę, kurioje prieš savaitę buvo makaronai ar kažkas panašaus – dabar pomidorų padažas atrodo kaip kraujas ir tiek, net nebeatskiriu jų; skalbiant savo mėlynus, nutrintus džinsus, kurių mano „mylimi“ kolegos dar nespėjo pašaipiai išvadint skarmalais; vaikštant naktimis po miestą, kai akys merkiasi nuo darbe patirtų patyčių ir, nuskambės keistai, įtempto darbo; kai apsimeti, jog esi vienas pasaulyje ir nepastebi tų popieriaus gniutulų, skriejančių tau į besišypsantį veidą, apsimetantį, jog viskas tėra pokštas. Aš žinau, jog esu nevykėlis. Jau ketverius metus nesugebu užkalbinti moters, tiesiog sėdžiu kiekvienoje skylėje ir geriu savo iki koktumo pamėgtą viskį su ledu. Dažniausiai esu išprašomas, kai apsvaigęs krintu ant žemės ir imu klykti. Jau šeši barai manęs nebeįleidžia.
Mano gyvenimas pasikeitė spalio 23 dieną (devynios dienos iki mūsų metinių), kai man atsuko nugarą vienintelis mano... draugas? Jo draugystė pasireikšdavo tuo, jog jis visada atnešdamas man šios dienos korespondenciją, atnešdavo man kavos puodelį. Taip, aš buvau ne vienintelis, sulaukiantis jo malonės, bet man tai reiškė labai daug, atsižvelgiant į tai, jog į mane kreipdavo dėmesį tik anstoliai, reikalaujantys padengti skolas. Žinau, jog tai mano kaltė, tačiau negalėjau negerti. Kiekvieną blaivią naktį aš išgyvendavau tą naktį vėl ir vėl. Aš to negalėjau ištverti.
Nežinau, kas privertė jį taip pasielgti, gal kolegos, kuriems aš buvau tik pajuokos objektas, pilka pelytė su raginiais akiniais, malanti savo klaviatūra kažkokias nesąmones. Šiaip ar taip, tai nebesvarbu. Mano ilgai lauktas kavos puodelis buvo pagardintas kažkuo, ko ten neturėtų būti. Nesigiliniu, kas tai buvo. Tačiau to jau buvo per daug, net ir man.
Tą naktį negalėjau užmigti, prisiminiau ją. Jei ji pamatytų mane tokį, apsiverstų karste. Mano sielos draugai tikino, jog atėjo laikas. Atėjo laikas įrodyti jiems, jog nesu tas žmogus, kurį gali užkabinėti kasdien ir nesusilaukt pasekmių. Paskutinį kartą, dėl jos.
Praėjo šiek tiek mažiau nei mėnuo. Žadintuvas skelbė septynias. Atsitokėjau iškart, staigiu judesiu išstūmiau naktinio stalelio stalčių, su baime, jog tai dings, ėmiau kapstytis po apatinius. Tai nedingo. Mano rankas stingdė šaltas metalas. Devynių milimetrų „M-9 Beretta“. Teko pasiskolint iš kaimynės, antstoliai ją sugraudino, tad nebuvo sunku.
Išėjau iš namų, niekada nesijaučiau toks stiprus. Laikas bėgo nepastebimai. Pakeliui į darbą įsijungiau niekad neklausytos kasetės. Permainos tik į gera. Pink Floyd‘ai. Pajutau pirmuosius varpų dūžius. „High Hopes“ – jos mėgtamiausia daina. Ištraukiau atsuktuvą iš šoninės durų kišenės ir smeigiau tiesiai į grotuvą. Muzika nutilo. Ji negalėjo matyti manęs tokio.
Atsisėdau prie savo stalo, biuras dirbo pilnu pajėgumu, visgi rytas. Netrukus pro mano stalą praėjo mano „draugas“, supratau, jog šiandien kavos nebus. Atidaręs savo stalčių radau du prezervatvus. Mano galvoje jų nebuvo. Mano darbalaukis buvo papuoštas nuogos merginos (spėju, nepilnametės) nuotrauka. Tiek to, aš stiprus. Mano akys užklydo prie Mūsų nuotraukos. Mano nutepliotas veidas sudarė įspūdį, jog ji tuokiasi su pačiu velniu. Meniškai redaguota nuotrauka. Žinojau, jog tai jo darbas. Jo stalas visada nusėtas mažais eskizais.
Mano emocijos dingo stebėtinai greitai, praplėšiau savo stebuklingą popieriaus paketą ir mano rankoje sužvilgo juodas metalas. Žengiau septynis žingsnius link „menininko“ stalo, kai jis atsisuko ir mūsų akys susitiko, pasigirdo užtaisomo ginklo garsas. Maloniai jam nusišypsojau, pakėliau ginklą ir mano „Beretta“ išspjovė keturis kartus. Pirmas spjūvis sudarkė jo kaklą, likusieji – krūtinę. Liko vienuolika. Pasigirdo kelių moterų klyksmai, tačiau man jie buvo bereikšmiai. Pajutau nenusakomą euforiją, lyg būčiau žmogus, pasiekęs nirvaną. Mano šypsena išsigimė į kreivą vypsnį.
Pasukau galvą kolegų link, stiklinės akys stebeilijosi į mane. Mano kolega, tualete užrašęs mano orientacija abejojančią frazę, griebė netoli manęs esančių durų rankeną. Peršoviau jam koją. Aš juk visada žinojau, jog tai jo darbas, nesu kvailas. Peršoviau jam koją. Liko dešimt. Jo klyksmas užpildė mano sielą džiaugsmu. Chaosas persmelkė mano mielus bendradarbius, kurie pradėjo slėptis po stalais, verstis vienas per kitą link tualeto durų. Priėjau prie „rašytojo“, pasisveikinau. Man buvo atsakyta riksmu, jog esu nesveikas, tačiau manęs tai neužpykdė.
– Mano keliai nežinomi, – atsakiau jam.
Prikišau pistoletą prie jo lūpų ir nuspaudžiau gaiduką. Liko devynios. „Paskutinis bučinys, kaip romantiška...“ Ši mintis mane prajuokino, ėmiau krizenti, tačiau laiku susigriebiau, mat liko neužbaigto darbo.
Pajudėjau link savo „draugo“, nešiojančio kavą. Sekiau jį nuo tos akimirkos, kai peršoviau „rašytojo“ koją. Man einat, visi judėjo tolyn nuo manęs, kas šliaužė, kas ropojo. Radau jį po buhalterės stalu, jo kojos virpėjo, akys uždengtos jaunų ir gležnų rankų. Atsitūpiau ir įrėmiau „Berettą“ jam į krūtinę, jo kūnas nevalingai trūktelėjo.
–Juodos kavos. Prašyčiau be priedų.
Nuskardėjo šūvis. Liko aštuonios. „Padavėjas“ pradėjo gargaliuoti. Nežinau ar iš gailėsčio, ar iš pasišlykštėjimo vamzdis pakilo link jo galvos. Šūvis. Septynios.
Pasigirdo garsūs žingsniai link išėjimo – kažkas skubėjo išeiti iš mano šventės. Devyni žingsniai ir aš jau matau nemandagiuosius svečius, sudariusius spūstį prie išsigelbėjimo durų. Mano brangioji „beretė“ išvėmė tris kulkas. Viena kliudė sieną ir pasileido nežinomais keliais, kitos perskrodė apskaitininko petį ir raudoniu nudažė mano artimiausio kaimyno pilvą. Iššoviau dar kartą. Šįkart buvau taiklesnis, parklupo ir nebeatsikėlė kažkokia moteris, menas reikalauja aukų. Liko trys.
– Pykšt pokšt! – surėkiau. Niekad nepasižymėjau iškalbumu.
Spūstis tapo mano drauge. Aklai nukreipiau ginklą jos pusėn, sukeldamas dar du pokštelėjimus. Kažkas suklykė, bet vėlgi man jau buvo nebesvarbu – liko viena. Nuleidau sunkiai sveriančią ranką. Po kelių minučių biuras buvo tuščias, neskaitant mano geriausių draugų ir kelių atsitiktinių pažįstamų. Priėjau prie lango, saulė nušvietė mano veidą. Prisimerkęs pakėliau ranką paskutinį kartą, stiklas sudužo į šipulius. Neliko nė vienos. Užlipau ant palangės ir žengiau žingsnį į priekį.
Po ketverių metų mano sūnus pirmąkart ateis prie mano kapo ir pasakys:
– Daugiau niekada nebegerk, tėveli.
| < Buvęs | Kitas > |
|---|