„Kūrybos
kampelis“ – tai vietelė, skirta publikuoti Tavo, „Komfako“ perle,
fantazijos bei darbo vaisius. Čia gali parodyti save ir pamatyti, kaip
skleidžiasi kiti naujieji talentai. Taigi jei treniruojiesi valdyti
plunksną, teptuką, fotoaparatą, balsą, kreideles ar kitą instrumentą,
nesivaržyk ir leisk žvilgtelt kolegoms į rezultatus... Atrask ir
leiskis atrandamas! Savo kūrinius siųsk adresu:
Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo elektroninių šiukšlių. Norėdami jį matyti, turite įjungti Javascript.
arba per čia :)
|
2009-09-20, 19:22
Arnas Aleksandravičius
Po studijų
sveika nelauk nepavadinsiu savęs nes šiuo metu keičiu vardą ir skandinu vabalėlius teprasideda koncertas tiup tiuriup ša la la kažkodėl nematau nei vieno smuiko tai ką ten veikia vyrukas su stryku
|
Penki ciklo „Žolininkai“ eilėraščiai – tarsi nepanašūs šeimos nariai, kuriuos jungia gamta, įsisąmoninta ar instinktyvi. Atskleidžiami skirtingų kartų žolininkų gyvenimai, pradedant senąja karta, gyvenusia iš žolininkystės, baigiant jų atžalomis, užaugintomis civilizacijos, tačiau savo esybe pulsuojančiomis gamta. Poezija prisodrinta romantikos, erotikos, tragizmo ir išmonės žiupsneliais.
Ji visada su manimi: plaunant savo lėkštę, kurioje prieš savaitę buvo makaronai ar kažkas panašaus – dabar pomidorų padažas atrodo kaip kraujas ir tiek, net nebeatskiriu jų; skalbiant savo mėlynus, nutrintus džinsus, kurių mano „mylimi“ kolegos dar nespėjo pašaipiai išvadint skarmalais; vaikštant naktimis po miestą, kai akys merkiasi nuo darbe patirtų patyčių ir, nuskambės keistai, įtempto darbo; kai apsimeti, jog esi vienas pasaulyje ir nepastebi tų popieriaus gniutulų, skriejančių tau į besišypsantį veidą, apsimetantį, jog viskas tėra pokštas. Aš žinau, jog esu nevykėlis. Jau ketverius metus nesugebu užkalbinti moters, tiesiog sėdžiu kiekvienoje skylėje ir geriu savo iki koktumo pamėgtą viskį su ledu. Dažniausiai esu išprašomas, kai apsvaigęs krintu ant žemės ir imu klykti. Jau šeši barai manęs nebeįleidžia.
2009-01-18, 18:30
Vytautas Lukaševičius
Po studijų
Prieš septyniolika metų saulė buvo kur kas skaistesnė, o
naktys keitė dienas nepalyginamai greičiau. Tuomet, atsimenu, dažniausiai
gyvendavome bendroje sodyboje, kurioje sutilpdavo daugybė skirtingų šeimų. Aš
su tėvais gyvenau aptriušusiuose kambariuose pirmame aukšte, o Karijas, mano
mylimiausias vaikystės draugas, antrame. Mano mama nuolatos triūsdavo virtuvėje
arba sode, o tėčio kiaurą dieną nematydavau (vėliau jis išėjo į karą).
| Karšta. Važiuoju senu geltonu autobusiuku iš vieno Lietuvos krašto į
kitą, iš rytų į vakarus, Klaipėdą. Tvanku sėdėti mažame autobusiuke,
vairuotojas spaudžia, kiek gali, bet jam blogai sekasi. Važiuojame
lėtai. Kelionė žada būti ilga bei nemaloni. Aš noriu įleisti gaivaus
oro, atidarau langą ir... prileidžiu dulkių. Dėl jų sunku kvėpuoti ir
nieko nematyti. Bet aš ir nenoriu nieko matyti. Tie miškai, ežerai,
laukai iki koktumo pabodę! Kaip mes lėtai judame, lyg šliaužtume. |
 |
Duris pravers simpatiška moteris. Penkios su
puse raukšlės jos veide – tiek pat suskaičiuojama ir apžiūrinėjant
bepernokstantį arbūzą. Pabalusius plaukus slepia šokoladiniu atspalviu ir suka
juos į kuoduką taip, kad matytųsi kaklas. Kaklas vis dar glotnus, gal dėl
specialaus kremo, o gal dėl dailininko teptuko, rūpestingai vaikštančio juo.
|
|
|
|
|
|
|
Puslapis 1 iš 5 |
