„Kūrybos
kampelis“ – tai vietelė, skirta publikuoti Tavo, „Komfako“ perle,
fantazijos bei darbo vaisius. Čia gali parodyti save ir pamatyti, kaip
skleidžiasi kiti naujieji talentai. Taigi jei treniruojiesi valdyti
plunksną, teptuką, fotoaparatą, balsą, kreideles ar kitą instrumentą,
nesivaržyk ir leisk žvilgtelt kolegoms į rezultatus... Atrask ir
leiskis atrandamas! Savo kūrinius siųsk adresu:
Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo elektroninių šiukšlių. Norėdami jį matyti, turite įjungti Javascript.
arba per čia :)
|
Tačiau atslinko tas žudančios tylos vakaras. Visa, ką prisimenu – vien minčių nuotrupos, išsiliejęs vaizdas, simfoniškai banguojanti erdvė, dūžtantys stiklai. Nežinau, ar tai nutiko iš tikrųjų. Raudonijo šermukšniai kiemuos, rieškutėmis biro lietus į langus, o aš stovėjau ir it išganymo laukiau to vienintelio balso, kuris vėl mane pakvies į bekraščius laukus, kur ir vėl būsiu laisva nuo visko, kas mane čia supa.
|
2009-09-20, 19:22
Arnas Aleksandravičius
Po studijų
sveika nelauk nepavadinsiu savęs nes šiuo metu
keičiu vardą ir skandinu vabalėlius teprasideda
koncertas tiup tiuriup ša la la kažkodėl nematau
nei vieno smuiko tai ką ten veikia vyrukas su stryku
Aš gyvenu viena. Kas vakarą skęstu žvakių liepsnose – mėgstu prisitraukti jas kuo arčiau savo kūno. Guliu ant grindų, gyvatiškai išsinėrusi iš kaustančių drabužių. Ar žinai, koks skausmas vagoja nervus, kai degančio vaško lašai tykšta ant baltos odos? Taip, taip – aš mėgstu tragedijas, o dar labiau – jomis spalvinti savo gyvenimą.
Ir susitinka. Šimtas pirmąjį sykį. Laiptai tampa besisuką ir minkšti it pieštuko grafitas, rašant savo gyvenimo dramą. Pažadas yra pažadas – kas dievų sujungta, žmonės teneišskiria.
Penki ciklo „Žolininkai“ eilėraščiai – tarsi nepanašūs šeimos nariai, kuriuos jungia gamta, įsisąmoninta ar instinktyvi. Atskleidžiami skirtingų kartų žolininkų gyvenimai, pradedant senąja karta, gyvenusia iš žolininkystės, baigiant jų atžalomis, užaugintomis civilizacijos, tačiau savo esybe pulsuojančiomis gamta. Poezija prisodrinta romantikos, erotikos, tragizmo ir išmonės žiupsneliais.
Ji visada su manimi: plaunant savo lėkštę, kurioje prieš savaitę buvo makaronai ar kažkas panašaus – dabar pomidorų padažas atrodo kaip kraujas ir tiek, net nebeatskiriu jų; skalbiant savo mėlynus, nutrintus džinsus, kurių mano „mylimi“ kolegos dar nespėjo pašaipiai išvadint skarmalais; vaikštant naktimis po miestą, kai akys merkiasi nuo darbe patirtų patyčių ir, nuskambės keistai, įtempto darbo; kai apsimeti, jog esi vienas pasaulyje ir nepastebi tų popieriaus gniutulų, skriejančių tau į besišypsantį veidą, apsimetantį, jog viskas tėra pokštas. Aš žinau, jog esu nevykėlis. Jau ketverius metus nesugebu užkalbinti moters, tiesiog sėdžiu kiekvienoje skylėje ir geriu savo iki koktumo pamėgtą viskį su ledu. Dažniausiai esu išprašomas, kai apsvaigęs krintu ant žemės ir imu klykti. Jau šeši barai manęs nebeįleidžia.
|
|
|
|
|
|
|
Puslapis 1 iš 5 |
