„Kūrybos
kampelis“ – tai vietelė, skirta publikuoti Tavo, „Komfako“ perle,
fantazijos bei darbo vaisius. Čia gali parodyti save ir pamatyti, kaip
skleidžiasi kiti naujieji talentai. Taigi jei treniruojiesi valdyti
plunksną, teptuką, fotoaparatą, balsą, kreideles ar kitą instrumentą,
nesivaržyk ir leisk žvilgtelt kolegoms į rezultatus... Atrask ir
leiskis atrandamas! Savo kūrinius siųsk adresu:
Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo elektroninių šiukšlių. Norėdami jį matyti, turite įjungti Javascript.
arba per čia :)
|
Sodo namelyje kabančiame paveiksle buvo matyti dvaras. „Megztos kojinės susidėvi, o paveikslai...“ – sakydavo, ir aš galėjau tik numanyti dirbinio amžių. Paprastuose siūluose tilpo atskiras pasaulėlis, tik nepažinus savita būtimi arba per ilgą laiką paprasčiausiai užmirštas. Ir nors anksčiau mezginys persipindavo su rainelėmis, po to vėl susidėdamas ant drobės be žymės akių spalvai, šiandien kažkas atsitiko, todėl negaliu atitraukti žvilgsnio nuo dvaro priešais.
|
2009-10-17, 21:56
JcDent, Meistras Demagogas
Po studijų
Penktadienį mane ištiko „Kultūros barai“, tiksliau, šių metų 7/8 numeris. Kai jau reikia perskaityt, tai kur dingsi. Aišku, cinikai ar moralistai gali prikibt, kad studijuot, vadinasi, podraug ir skaityt niekas neverčia. Turėjau galimybę pasirinkt neskaityt, bet čia tas pats kaip turėti galimybę nekvėpuot – pasirinkt gali, bet juk gyvent norisi!
2009-09-20, 19:22
Arnas Aleksandravičius
Po studijų
sveika nelauk nepavadinsiu savęs nes šiuo metu keičiu vardą ir skandinu vabalėlius teprasideda koncertas tiup tiuriup ša la la kažkodėl nematau nei vieno smuiko tai ką ten veikia vyrukas su stryku
Penki ciklo „Žolininkai“ eilėraščiai – tarsi nepanašūs šeimos nariai, kuriuos jungia gamta, įsisąmoninta ar instinktyvi. Atskleidžiami skirtingų kartų žolininkų gyvenimai, pradedant senąja karta, gyvenusia iš žolininkystės, baigiant jų atžalomis, užaugintomis civilizacijos, tačiau savo esybe pulsuojančiomis gamta. Poezija prisodrinta romantikos, erotikos, tragizmo ir išmonės žiupsneliais.
Ji visada su manimi: plaunant savo lėkštę, kurioje prieš savaitę buvo makaronai ar kažkas panašaus – dabar pomidorų padažas atrodo kaip kraujas ir tiek, net nebeatskiriu jų; skalbiant savo mėlynus, nutrintus džinsus, kurių mano „mylimi“ kolegos dar nespėjo pašaipiai išvadint skarmalais; vaikštant naktimis po miestą, kai akys merkiasi nuo darbe patirtų patyčių ir, nuskambės keistai, įtempto darbo; kai apsimeti, jog esi vienas pasaulyje ir nepastebi tų popieriaus gniutulų, skriejančių tau į besišypsantį veidą, apsimetantį, jog viskas tėra pokštas. Aš žinau, jog esu nevykėlis. Jau ketverius metus nesugebu užkalbinti moters, tiesiog sėdžiu kiekvienoje skylėje ir geriu savo iki koktumo pamėgtą viskį su ledu. Dažniausiai esu išprašomas, kai apsvaigęs krintu ant žemės ir imu klykti. Jau šeši barai manęs nebeįleidžia.
2009-01-18, 18:30
Vytautas Lukaševičius
Po studijų
Prieš septyniolika metų saulė buvo kur kas skaistesnė, o
naktys keitė dienas nepalyginamai greičiau. Tuomet, atsimenu, dažniausiai
gyvendavome bendroje sodyboje, kurioje sutilpdavo daugybė skirtingų šeimų. Aš
su tėvais gyvenau aptriušusiuose kambariuose pirmame aukšte, o Karijas, mano
mylimiausias vaikystės draugas, antrame. Mano mama nuolatos triūsdavo virtuvėje
arba sode, o tėčio kiaurą dieną nematydavau (vėliau jis išėjo į karą).
|
|
|
|
|
|
|
Puslapis 1 iš 5 |
