„Kūrybos
kampelis“ – tai vietelė, skirta publikuoti Tavo, „Komfako“ perle,
fantazijos bei darbo vaisius. Čia gali parodyti save ir pamatyti, kaip
skleidžiasi kiti naujieji talentai. Taigi jei treniruojiesi valdyti
plunksną, teptuką, fotoaparatą, balsą, kreideles ar kitą instrumentą,
nesivaržyk ir leisk žvilgtelt kolegoms į rezultatus... Atrask ir
leiskis atrandamas! Savo kūrinius siųsk adresu:
Šis el. pašto adresas yra apsaugotas nuo elektroninių šiukšlių. Norėdami jį matyti, turite įjungti Javascript.
arba per čia :)
|
Sodo namelyje kabančiame paveiksle buvo matyti dvaras. „Megztos kojinės susidėvi, o paveikslai...“ – sakydavo, ir aš galėjau tik numanyti dirbinio amžių. Paprastuose siūluose tilpo atskiras pasaulėlis, tik nepažinus savita būtimi arba per ilgą laiką paprasčiausiai užmirštas. Ir nors anksčiau mezginys persipindavo su rainelėmis, po to vėl susidėdamas ant drobės be žymės akių spalvai, šiandien kažkas atsitiko, todėl negaliu atitraukti žvilgsnio nuo dvaro priešais.
|
2009-10-17, 21:56
JcDent, Meistras Demagogas
Po studijų
Penktadienį mane ištiko „Kultūros barai“, tiksliau, šių metų 7/8 numeris. Kai jau reikia perskaityt, tai kur dingsi. Aišku, cinikai ar moralistai gali prikibt, kad studijuot, vadinasi, podraug ir skaityt niekas neverčia. Turėjau galimybę pasirinkt neskaityt, bet čia tas pats kaip turėti galimybę nekvėpuot – pasirinkt gali, bet juk gyvent norisi!
Tačiau atslinko tas žudančios tylos vakaras. Visa, ką prisimenu – vien minčių nuotrupos, išsiliejęs vaizdas, simfoniškai banguojanti erdvė, dūžtantys stiklai. Nežinau, ar tai nutiko iš tikrųjų. Raudonijo šermukšniai kiemuos, rieškutėmis biro lietus į langus, o aš stovėjau ir it išganymo laukiau to vienintelio balso, kuris vėl mane pakvies į bekraščius laukus, kur ir vėl būsiu laisva nuo visko, kas mane čia supa.
2009-09-20, 19:22
Arnas Aleksandravičius
Po studijų
sveika nelauk nepavadinsiu savęs nes šiuo metu
keičiu vardą ir skandinu vabalėlius teprasideda
koncertas tiup tiuriup ša la la kažkodėl nematau
nei vieno smuiko tai ką ten veikia vyrukas su stryku
Aš gyvenu viena. Kas vakarą skęstu žvakių liepsnose – mėgstu prisitraukti jas kuo arčiau savo kūno. Guliu ant grindų, gyvatiškai išsinėrusi iš kaustančių drabužių. Ar žinai, koks skausmas vagoja nervus, kai degančio vaško lašai tykšta ant baltos odos? Taip, taip – aš mėgstu tragedijas, o dar labiau – jomis spalvinti savo gyvenimą.
Ir susitinka. Šimtas pirmąjį sykį. Laiptai tampa besisuką ir minkšti it pieštuko grafitas, rašant savo gyvenimo dramą. Pažadas yra pažadas – kas dievų sujungta, žmonės teneišskiria.
|
|
|
|
|
|
|
Puslapis 1 iš 5 |
