Pasibaigus Antrajam pasauliniui karui, Kairo konferencijoje, kuri vyko, žinoma, Kaire, Egipte, buvo nutarta atimti iš Japonijos visas jos turėtas kolonijas, tarp jų ir Korėją. Šią valstybę turėjo paskelbti nepriklausoma prižiūrint Sovietų Sąjungai ir JAV, tačiau tuometinės aplinkybės lėmė, kad „supervalstybėms“ nenusprendus, kokia santvarka turėtų nusistovėti šalyje, Korėja pasidalino į dvi dalis – kapitalistinę ir komunistinę. Po padalinimo pirmaisiais metais Sovietų Sąjungos „globojama“ Šiaurės Korėja lenkė savo varžovę – Pietų Korėją. Tie metai buvo paskutiniai, kai šalies gyventojai išties galėjo šypsotis.

Šiandien „vaduko imperija“ yra vienintelė tokia atsilikusi (net Kuboje jau galima turėti mobiliuosius telefonus) ir izoliuota šalis, kuri vieniem kelia liūdesį, kitiem – juoką. Patekti į šalį labai sudėtinga, o atsidūrus joje skiriamas gidas, rodantis ir pasakojantis apie jų didžią šalį. Patekti kitur nei jis veda – negalima ir neįmanoma, o vos atvykus į šalį mobilieji telefonai konfiskuojami. Beveik visas veiksmas vyksta Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos (šypseną sukeliantis oficialus valstybės pavadinimas) sostinėje Pchenjane (angliškai - Pyeongyang, korėjietiškai... nesvarbu), kadangi likusi dalis yra neįtikėtinai skurdi ir jokiam gidui nepavyktų to nuslėpti. 

Sostinėje pirmas dalykas, krintantis į akis, yra didžiulės, plačios gatvės... be automobilių. Paprastas pilietis neturi jokių galimybių įsigyti to, ką beveik kiekvienas, net ir nepasiturintis, lietuvis turi, tačiau bent gatvės yra plaunamos – taip siekiama efektyviai panaudoti turimas menkas lėšas piliečių gerovei. Kai užsieniečiams nuotraukose, padarytose senais, juostiniais fotoaparatais, demonstruojamas vienas ar kitas objektas, stengiamasi antrame plane sustatyti kuo daugiau automobilių. Mašinos paliktos stovėti ir prie turistų lankomų vietų. Visa tai – pastangos neparodyti atsilikimo. Įdomu tai, kad nėra šviesoforų. Trijų – keturių transporto priemonių srautą pasikeisdamos reguliuoja reguliuotojos po skėteliu. Vadukas iš tiesų sprendžia nedarbo problemą! 

Mieste yra daugybė klaikių, monolitinių, baltų „komiblokų“, tarp jų ir Ryugyongo viešbutis, pradėtas statyti 1987 metais, bet kol kas dar neužbaigtas. Jam jau išleista daugiau nei siekia visas valstybės metinis biudžetas. Nuo pat statybų pradžios jis buvo nekokybiškas, o brokai – rimti, pavyzdžiui, kreivos liftų šachtos. Kaip bebūtų keista, atsirado vienas investuotojas iš Egipto, nežinia kodėl, skyręs nemenką sumą pinigų, monstrui pastatyti.

Pchenjanas turi kelias metro linijas, kuriomis labai didžiuojamasi. Tai yra vienas iš objektų, į kurį jus atvestų gidas, jei svečiuotumėtės šioje keistoje šalyje. Turistams kaip tik įmanoma stengiamasi parodyti kitokį Korėjos veidą. Taip stengiamasi, kad net yra mokami atlyginimai „vaduko imperijos“ gyventojams už vaikštinėjimą su krepšiais pirmyn – atgal ir šypsojimąsi atvykėliams iš užsienio. Jus nuvestų į parduotuvę pilną vaisių, daržovių ir kitų gėrybių, kuomet dauguma korėjiečių net neturi už ką įsigyti šių prekių ir maitinasi (jeigu maitinasi - šalyje kasmet tūkstančiai miršta badu) ryžiais, duona. Kad ir kur jus vestų gidas, visur matysit dabartinio vedlio, dvasios lyderio ir tautos globėjo, Kim Jong-Ilo tėvo, atvedusio šalį į komunizmą, nuotraukas bei piešinius, propagandinius plakatus ar antikapitalistines iliustracijas, kuriose dažniausiai vaizduojami žiauriai besielgiantys amerikiečiai negailestingu arba net besišypsančiu veidu.

Korėjiečiams „plaunamos“ smegenys nuo pat mažų dienų. Bet kuris paklaustas, ką mano apie visais besirūpinantį „tėvą“ Kim Jong-Ilą, išpyškina į smegenis „įkaltą“ tekstą, skambantį maždaug taip: „Jis - pats geriausias vadas visame pasaulyje, mums pavydi visas pasaulis, didžiuojamės geruoju lyderiu, jis mumis rūpinasi, viską duoda, esame jam labai dėkingi...“ Vienai žurnalistei (Sue Lloyd-Roberts) pasitaikė galimybė paklausti studento, kokius kitus pasaulio lyderius žino. Atsakymas buvo: „Stalinas, Sovietų Sąjungos galva.“ Jaunuolis net nežino, jog Stalino seniausiai nebėra, o toji Sąjunga sugriuvo ir „parsidavė“ kapitalizmui. 

Tai pačiai žurnalistei buvo leista aplankyti užmiestį. Ji buvo nuvesta į kaimelį, į „tipinį korėjiečio namelį“. Ją pasitiko „eilinis korėjietis“, išpuoštas medaliais. Viduje laukė nukrautas vaišėmis stalas – „kaip ir pas kiekvieną Korėjos Liaudies Demokratinės Respublikos gyventoją“. Žurnalistė paklausė gido apie kitų šalių humanitarinę pagalbą, tačiau šis nieko neatsakė. Antrąkart šiaip ne taip išspaudė atsakymą: „mūsų didi šalis pajėgi pati apsirūpinti gėrybėmis ir išsimaitinti“. Jai buvo parodytas modernus traktorius, tačiau, kad ir kaip bandė pečiais, galva uždengti vėliavą, esančią ant raudono agregato, kampučiu vis tiek pavyko užfiksuoti ES žvaigždutes mėlyname fone. Juoktis ar verkti?

Vaduko prižiūrima valstybė gali girtis nebent tuo, kad turi didžiausią, labiausiai militarizuotą armiją visame pasaulyje, kuriai skiriama net ~33.9% bendro vidaus produkto. Kas antras pilietis – karys, galbūt todėl, kad tai vienintelis kelias, jei nori būti pavalgęs. Armijos paskirtis – įbauginti pasaulį, siekiant ko nors išsireikalauti. Visai neseniai Kim Jong-Ilas pranešė, jog pasigamino atominę bombą. Šiuo metu niekas nežino, kiek jie jų jau spėjo „iškepti“, bet viena aišku – masinio naikinimo ginklas tokioje nestabilioje ir neprognozuojamoje valstybėje yra itin pavojingas. 

Galima manyti, kad situacija šalyje gerėja. Buvo pažadėtos permainos, panašios į Kinijos, tačiau jos bus itin lėtos, nes baiminamasi, jog nepavyks išlaikyti santvarkos. Taip pat neseniai išplito pranešimas, kad ruošiamasi perleisti sostą įpėdiniui.

Vis daugiau korėjiečių sužino apie gyvenimą už sienos (įdomu tai, kad šalis taip atsilikusi, jog pabėgėliams į Pietų Korėją yra įkurti specialūs centrai, padedantys prisitaikyti prie vakarietiško gyvenimo: technologijų, automobilių srautų ir panašiai). Neseniai draugai pietiečiai organizavo akciją ir per sieną balionais perskraidino informaciją apie tai, kaip Šiaurės korėjiečiai yra „prispausti po padu“, kaip yra išnaudojami, koks galėtų būti jų gyvenimas. Aš nuoširdžiai tikiuosi, kad vieną dieną viskas pasikeis, o iki tol galime tik liūdnai pro ašaras juoktis iš didžiojo tėvo ir globėjo daromų absurdiškų sprendimų.

< Buvęs		Kitas >