Buvo saulėta kovo diena, važiavau troleibusu susitikti su aktoriumi Vytautu Kontrimu, kuris daugelio žinomas iš tokių spektaklių kaip „Bučiuoju, Oskaras “, „Viskas arba nieko“ ar kitų Cezario Graužinio teatro trupėje „Cezario grupė“ atliekamų vaidmenų bei šiuo metu turbūt dar ir dėl to, kad Europos vyrų krepšinio čempionate persikūnys į mums sėkmę bandysiantį privilioti personažą – „Amberį“.

Jau nuo Naujųjų metų visiems ant liežuvio tik ir sukasi kalbos apie Lietuvoje vyksiantį Europos vyrų krepšinio čempionatą, todėl nuo jo ir pradėjau.

 

Kaip sugalvojote tapti „Amberiu“? Ar Jums pasiūlė? Kaip viskas buvo?

Pasiūlė. Dėl to, kad turiu patirties dirbti su kauke. Režisierė, kuri darė pirmą renginį su „Amberiu“, labai skubėjo surasti tinkamą žmogų. Buvo aišku, kad nebus jokių repetavimų, reikės labai greitai susigaudyti, todėl reikėjo žmogaus, kuris visa tai mokėtų. Ir dar mano ūgis – jiems labai tiko tai,  kad esu žemo ūgio.

Ar pats žaidžiat krepšinį?

Ne.

O ar Jums krepšinis yra svarbus? Kuo?

Taip, kaip lietuviui. Aš nesu tas, kuris sėdi kavinėse ir žiūri su alaus bokalais varžybas. Ne, aš dažniausiai žiūriu tik tas, kurios jau yra lemtingos arba susižinau, kaip vakar sužaidė tas ir tas. Bet tikrai nesu fanas-fanatikas. Nors nėra ir taip, kad nemėgčiau krepšinio ar nepataikyčiau kamuolio į krepšį.

Dažnai atrodo, jog lietuviams trūksta tikėjimo ateitimi, esame viena pesimistiškiausių tautų Europoje. Tačiau kai kalba pasisuka apie krepšinį, tikėjimas liejasi per kraštus. Kaip manote, kodėl taip yra?

Nežinau, yra kažkas, kas stipru. Kažkas, kas nuo vaikystės svarbu šeimyniniame bendravime. Aš atsimenu, vaikystėje susėsdavome su broliu, su sese, su mama, su tėvu, visi, į vieną sofą ir, įsijungę seną lempinį televizorių, žiūrėdavome varžybas. Ir kai mes rėkdavom, rėkdavo ir kaimynai ir kaimynų kaimynai. Tai užsikoduoja. Žiūrėti kaip lošia lietuviai man yra taip gerai, kaip atostogauti pas močiutę kaime. Kodėl, nežinau. Gal, kad tikime tuo kartu? Krepšinis visai kaip Lietuvos teatras – žymus visame pasaulyje. Abiem tikiu. (šypsosi)

 

Ar pats tikite talismanais, sėkme ir laimingais atsitiktinumais? 

Ne. Talismanai įgauna energiją ir prasmę dėl žmonių. Iš tikrųjų nemanau, kad tai yra labai svarbu. Ar veikia talismanai? Sim bolika veikia. Simboliais tikiu. Simboliais, ženklais...

O kaip Jūs suprantate simbolius?

Pavyzdžiui, heraldika. Kažkokie kodai, herbai. Juk lietuviai vis dar tariasi, ar mūsų herbe turi būti nuleista uodega ar pakelta. Man atrodo, kad svarbiausia tai, ką ženklai simbolizuoja, kaip veikia. Pavyzdžiui, žmogaus vardas irgi turi tam tikrą reikšmę... Dėl to ir „Amberio“ personažas yra toks dvilypis: „iš veido“ šiek tiek „naglokas“ – ta šypsena tokia „chitna“...

Kaip manote, kiek pats žmogus gali būti savo likimo kalviu?

Manau, kad yra taip: kai žmogus gimsta, yra kažkas, ko iš jo tikimasi. Arba žmogus nuvilia, arba patvirtina, arba netgi pralenkia tai. Tai yra likimas. Tam tikri egzaminai, kurie laukia, kuriuos tu išlaikysi, arba ne. O jei neišlaikysi – tai nebus didelė tragedija. Tu nenukrisi žemyn, tiesiog tai reikš kitą egzaminą. Čia kaip ir studijuojant bet kurioj aukštojoj mokykloj: jeigu tu neišlaikysi egzamino, yra tam tikra pakartotinė egzaminų sesija. (juokiasi). Apie sėkmę… Žmogus turi pasirinkimo laisvę ir tai yra pagrindinis skirtumas jo nuo gyvūno. Laisvę reikia branginti – suvokti atsakingai. Visame kame – netgi va, (rodo į savo lėkštę) atsakingai rinktis, ką valgyti. Tai yra tam tikras trumpas egzaminėlis. Bet juk būna didelių ir reikšmingų egzaminų: yra sesijos, baigiamieji darbai – tik tai vyksta ne kasdien.

Aš pastebėjau tokį sutapimą: vaidinate Amberį“ ir pats esate iš pajūrio. Ar dažnai važiuojat prie jūros? Kada paskutinį kartą esat radęs gintarą?

Man jūra yra vienas brangiausių dalykų. Klaipėdiečiai yra kaip kokie sektantai: pavyzdžiui, susipažįsti su išeiviais klaipėdiečiais, kurie yra Vilniuje – vien tik sužinai, kad jis iš Klaipėdos, iškart „respect‘as“. Ta jūra kažkaip veikia. Klaipėdiečiai turi tam tikrų savybių, kurioms tikriausiai ji daro įtaką. Ir kai aš grįžtu namo į Klaipėdą pas tėvus, sesę, brolį, gimines, turiu aplankyti jūrą – nors trumpam, nors ateiti, paliesti pirštu vandenį ir išeit. Gintarų per gyvenimą esu radęs va tiek. (perbraukia pirštu kaklą). Randu kiekvieną kartą po gintarą. Būna, ateini prie jūros ir sakai: „Nu, jūra, dovanų..“ ir tada gauni. (juokiasi).

Minėjote, kad klaipėdiečiai turi tam tikrų išskirtinių savybių. Kokių tiksliau?

Taip, klaipėdiečiai drąsūs eksperimentuoti. Labiau pasiduodantys naujovėms, išbandymams. Jie turi šiek tiek italų savybių: pavyzdžiui, gali neateiti laiku. Klaipėdoje į spektaklius žmonės dažniausiai pavėluoja. Spektaklį pradėti septintą valandą, lygiai, kaip pasakyta, yra nesąmonė... Nes po septynių penkiolika kas nors įeis į vidurį salės. Klaipėdoje dieną, kai mieste spūstys, visi eina taip lėtai, visi vaikšto ir važinėja taip lėtai – toks „relaksas“... kaip Italijos provincijoje. Apskritai jiems neatrodo labai didelė problema pakeisti planus, jie labiau atsipalaidavę, gal ta jūra duoda tokią „relaksinę“ būseną, nežinau. Ir tai persiduoda. Kažkas tokio bendro yra. (po akimirkos) Mm, ne! Klaipėdiečiai yra labai gražūs žmonės. Jie labai linksmi, turi gerą jumoro jausmą. Jie yra sveikesni netgi, turi giluminio oro. Ir jie yra daug atsparesni problemoms, nes oras vasarą labai atšiaurus, o jie atlaiko tą vėją ir t. t. Klaipėdiečiai yra ypatinga rasė.

 

O nelaikote savęs žemaičiu?

Taip, aš esu grynas žemaitis. Klaipėdietis, aišku, dėl to, kad ten gimiau ir augau, bet mano šaknys žemaitiškos. Mano namuose šnekama žemaitiškai. Aš kartais ir čia specialiai taip kalbu. Persijungiu į žemaičių kalbą ir man labai labai patinka. Mano širdis atsigauna. Jei pasitaiko studentų, kalbančių žemaitiškai, man didžiausiais malonumas būna pasikalbėti su jais žemaičių tarme.

 

Ech, tap i nepasakiau, ka muoku šėik tėik žematiška! Pabijuojau kunuors netap suroukout...

Jūs taip pat dėstote universitete, atrodo, pakankamai tolimas darbas nuo aktorystės, ar ne?

Ne, netolimas. Dėstau teatro edukologiją arba, kitaip tariant, teatro pedagogiką. Mokau studentus, kurie ugdys vaikus per teatro prizmę. Man tai labai įdomu. Studentai labai kūrybingi, kiekvienais metais ateina naujas kursas, naujos problemos, nauji uždaviniai – reikia tobulinti programą. Reikia pačiam viduje būti aktyviam, kad sugebėtum įkvėpti kitus. Aišku, gerai ir dėl to, kad galiu suderinti su kitais savo darbais. Nors kartais neišeina: tenka studentams manęs laukti.

Neseniai buvau „Cezario grupės“, kurioje Jūs vaidinate, spektaklyje „Nutolę toliai“ pagal P. Širvio poeziją. Ar dažnai skaitote poeziją? Kuo ji Jums svarbi?

Yra toks stebuklas, kad jeigu žmogaus dėmesys per daug nukrypsta į materializmą, į buitį, jis nebegali jos skaityti. Yra tokių meno rūšių, kurios sunkiai vartojamos, jei žmogus labai nutolsta nuo pojūčių, nuo tam tikrų būsenų, kurios per meną labai atsiskleidžia. Yra daug žmonių, kurie poezijos išvis negali skaityti. Kažkada man ir mano kolegoms studijuojant aktoriniame trūko kūrybiškumo, įkvėpimo, prasidėjo rutina, nebuvo noro kurti. Mūsų dėstytojas Vladas Bagdonas, paklausus, ką mums daryti tokiu atveju, tiesiog pasiūlė kaip vaistus kiekvieną vakarą iš skirtingų knygų paskaityti po du, po tris eilėraščius. Ir iš tikrųjų tai labai veikia, nes eilėraštis yra koncentracija būsenos, kurią žmogus turi išgeneruoti. Aš nesu tas, kuris turi poezijos knygą prie lovos, bet esu labai daug jos skaitęs ir man tai labai įdomu. Tačiau normalu, kad kai kurie žmonės poezijos „nesureziumuoja“. Tai nereiškia, kad ji bloga– galbūt tau tuo metu neišeina jos „sugerti“.

Širvys yra tas, kuris man „sureziumavo“. Paauglystėje aš jo poeziją labai gerai supratau ir netgi nervinau mokytojus konkursuose: jie negalėjo suprasti, kaip toks mažas berniukas gali sakyti „Aš beržas“ eilėraštį. Jiems buvo keista, negi tai jam gali būti aktualu? Man buvo aktualu. O dabar, kai mes paėmėm Širvį spektakliui, vėl kitaip. Kitoks, labai geras jausmas.

Poezija yra stebuklas. Aš esu kažkada kūręs paauglystėj eilėraščius ir dabar dar būna atsisėdu, parašau kažką, bet niekada niekam nerodau, niekam nesakau, kad esu poetas. Ypatinga yra tai, kad žmogaus būsena atsiskleidžia per tam tikrus užkoduotus žodžius, kuriuos perskaičius kitam žmogui, ta būsena gali vėl atgimti.

„Cezario grupė“ kuria netradicinį teatrą. Iš kur Jūs semiatės drąsos peržengti ribas, keisti nusistovėjusį žmonių požiūrį į teatrą?

Dėl poezijos paskutiniame spektaklyje – taip, tikrai labai drąsu. Nėra nei dekoracijų, nei kitokių pateisinimų. Mūsų režisierius yra drąsus. Labai jį gerbiu už tą drąsą ir tą nebijojimą atvirai, galbūt kartais naiviai, akivaizdžiai, nepagražinant parodyti tai, ką nori. Visada pasitikiu juo. Galbūt mūsų spektakliai nėra kaip fejerverkai, kurie iššauna ir visi aikčioja. Jie yra tokie, apie kuriuos sužinoma per tam tikrą laiką, iš lūpų į lūpas. Vis tiek svarbiausia, manau, yra režisieriaus „įmagnetinimas“. Tokie režisieriai prisitraukia aktorius, kurie įprasmina jų energiją... Tiesiog lenkiu galvą prieš Cezarį Graužinį. Jei kažkam spektakliai atrodo originalūs, aktualūs, peržengiantys ribas – tai čia Cezaris Graužinis.

Kai pradėjom statyti šį spektaklį (‚,Nutolę toliai“ – red. past.) buvo vienas momentas, kai mes, kaip aktoriai, labai abejojom, ar bus kam įdomu žiūrėti ir klausyti tiesiog skaitomų eilėraščių. Kartais specialiai neprofesionaliai, kartais naiviai, senoviškai, kartais nuoširdžiai – be jokio didelio pateisinimo, kodėl skaitom. Bet žiūrovai eina...

Na, ir tradicinis KomFako.lt klausimas: ko palinkėtumėte Komunikacijos Fakulteto studentams?

(po ilgos pauzės)  Neprarasti senų komunikavimo būdų. Pavyzdžiui, tikrų laiškų rašymo ir siuntimo paštu. Rašykite laiškus draugams, artimiesiems, kurie netgi gyvena tame pačiame mieste. 

O Jūs pats rašote laiškus? 

Taip. (šypsosi)

Ir Jums labai patinka?

Taip. (vis dar šypsosi). Aišku, man, kaip narkomanui, labiau patinka gauti. Nesu iš tų, kurie labai pyktų, kad man neatrašo. Labai „faina“ yra tas komunikavimas širdimi, kai tu padarai kažką, įdedi, užklijuoji ir išsiunti. Ir nežinai: kada žmogus gavo, kaip – tu negali matyti reakcijos. Neateis iškart žinutė – šypsenėlė. Yra tik vidinis komunikavimas. Žmogus iš voko išima tai, kas yra įdėta laiške. O gal nieko neparašyta – visaip gali būti. Visą tą laiką, kol laiškas keliauja, tu perduodi širdies komunikavimą. Įsivaizduoji, kaip visa tai perims tas, kuriam laiškas adresuotas. Aišku, daug kas sako: „ai, bet neišsiųsiu, eik į tą paštą…“, bet iš tikrųjų viskas labai paprasta. Turi  tą laišką savo kuprinėje ir eidamas gatve kada nors tikrai praeisi pro paštą. Tiesiog užeini ir greitai tai padarai. Eilių pašte beveik nėra. Nors pas mus šalyje žmonės dar siunčia laiškus, bet kitose, labiau vakarietiškose, tai jau yra antikvaras. Jei nusiunčiu draugams laišką, tai jie šoką gauna: „Dar taip daroma? „Email‘ų laikais?“.

Kaip ir P. Širvio poezijoje – mūsų pagrindinis noras yra atvira ilgesio emocija, kurios mes nebeturime. Mes nebeturime sąlygų ilgėtis gerąja prasme. Jų nebėra. Jei tu pasiilgai žmogaus, parašai email‘ą ir jis nueina per kelias sekundes. Tu gali gauti atsakymą tą pačią dieną ir tai yra labai gerai... bet nebepasiilgsti žmogaus. Jeigu tu myli ką nors ir nežinai, kur tas žmogus šiuo metu yra. Tas jausmas kitoks.

 

Po pokalbio išsišiepusi išėjau į Pilies gatvę. Interviu metu visada iš pašnekovo kažką pasiimi. Akimirką dvejojau, ar rašyti „gauni“, ar „pasiimi“ – ir vis dėlto „pasiimi“. Nes pasiimi tik tada, jei nori gauti.

 

Taigi... yra žmogus, kuris po kelių dienų tikrai gaus. Laišką!

 

„Email‘ų laikais“ paklausiau patarimo ir prisiminiau savo visada mylimą užsiėmimą, kai šviečiant saulei ir burkuojant balandžiams sėdi ant suoliuko ir rašydamas galvoji, ką dabar, būtent šią akimirką, veikia tas žmogus už kelių šimtų kilometrų…

 

Na, o Vytautui Kontrimui dėkojame už įdomų interviu bei sveikiname visą „Cezario Grupę“ laimėjus auksinį scenos kryžių už geriausią dramaturgijos darbą „Nutolę toliai“!

< Buvęs		Kitas >