Besibaigiančios atostogos studentams primena, kad tuoj vėl teks kibti į mokslus. Tačiau šių metų vasario pradžia gali pradžiuginti išskirtine šventine diena, kurios paskirtis – išvyti žiemą ir paskatinti greičiau pavasarį ateiti. Tai Užgavėnės, švenčiamos likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų – tarp vasario 5 d. ir kovo 7 d. − ir tik antradienį. Šiais metais jas minėsime vasario 5 d.

Dažnas miestietis Užgavėnes suvokia labai paprastai: vaikšto persirengę vaikai ir prašinėja saldainių, blynų, dažniau – pinigų: „Mes žydeliai iš Leckavos, norim blynų ir kakavos. Jeigu blynai nemaišyti – prašom pinigus skaityti“. Tokius žodžius dažniausiai girdi Žemaitijos krašto žmonės, pravėrę savo duris „žydeliams“, pasitaiko ir įvairesnių dainelės metamorfozių. Tačiau ar taip turi būti švenčiama viena archajiškiausių lietuviškų švenčių, kurios ištakos siekia pagoniškus baltų laikus?

Lietuviškos Užgavėnės − seniausių apeigų, žaidimų, papročių, dainų šventė, kada „saulelė atkopdama budina svietą, ir žiemos šaltus triūsus pargriaudama juokias“ (Kristijonas Donelaitis ,,Pavasario linksmybės“). Kad greičiau „šalčių pramonės su ledais sugaištų“ žiema turi būti ujama su triukšmu, kad į žemę kuo greičiau ateitų pavasaris: ,,Ei džium vesilija, silkė lašinį išvijo“. Dažniausiai tokius ūbavimus dainuoja aukštaičiai, kurie per Užgavėnes mėgsta važinėtis rogėmis ir lenktyniauti, o žemaičiai daugiau dėmesio skiria kaukėtų persirengėlių vaikštynėms ir ubagų dainoms:

Aš užgimiau prasčiokėliu

Ir paaugau ubagėliu.

Einu per svietą vargdamas,

Geradėjus garbindamas (Luokė)

arba:

Aš užgimiau siratėle

Ir paaugau ubagėle.

Einu per svietą vargdama,

Visus šunis lodydama.

Kojas naginėmis aunu,

Kartais ir batus įgaunu.

Kai niekas niekur nemato,

Turiu gerą aš sveikatą.

Kai tiktai ką susitinku,

Tuojau raišti aš įninku (Tryškiai).

Užgavėnių dalyviai dažniausiai persirengia:

1. Gyvuliais (ožys − jam priskiriama didelio vaisingumo galia, gervė − pavasario pranašė, arklys − du vaikinai, apsigaubę balta drobule, užpakalinis uždėjęs rankas pirmajam ant nugaros, o trečiasis sėdi ant jų nugarų, laikydamas rankose ant ilgos lazdos iškeltą arklio galvą – išdrožtą iš medžio ar padarytą iš šiaudų);

2. Nepažįstamais žmonėmis (abejotinos kilmės vaistus nuo „nagų ir ragų“ ligų siūlantys gydytojai,

elgetos, čigonai, vestuvininkai, žydai, kurie nešasi negyvą varną ir kiša visoms moterims: pažiūrėkit, ar dės kiaušinius ir patys atsako: „Rytoj dėjo, vakar dės“. Dažniausiai tokie juokai būdavo nukreipti prieš netekėjusias merginas, pabrėžiant, kad kaimo bendruomenės akyse tik ištekėjusi moteris turėjo teisę vadintis visaverte jos nare);

3. Demonais − giltine, malpa: Užgavėnių personažas prie juosmens prisiriša išvirkštinius kailinius, užsimeta sijoną ant galvos ir per praskiepą gali matyti ir laistytis vandeniu − tokiu apšlakstymu buvo tikimasi pagerinti linų augimą. Joks kaukėtų persirengėlių vaidinimas neapsėjo be velnio: juodai apsirengęs, suodimis „nusimaliavojęs“ ir taukais apsitepęs, burnoj burokas – tai jo liežuvis.

Ir visiems linksma, juokinga.. Tačiau kokios Užgavėnės be Lašininio ir Kanapinio kovos? Tarp jų vykdavo žūtbūtinis mūšis, kurį laimėdavo pavasario būtybė – Kanapinis ir prasidėdavo Gavėnia. Jie ryškiausiai įsirėžę į mūsų atmintį ir sunkiai atsiejami nuo Užgavėnių pasilinksminimo, tačiau šių personažų egzistavimo pradžia − XX a. 3 – 4 deš. Jų išvaizda ir veiksmai nebūna pastovūs, tik Lašininis vaizduojamas kaip riebus, apvalaus, skusto bei ištepto lašiniais veido, užsimaukšlinęs plačią kepurę, po drabužiais prisikišęs pagalvių. Kanapinį įprastai vaizduoja lieknas aukštaūgis vaikinas. Norint labiau pabrėžti personažo liesumą, žmogus būdavo paaukštinamas – į viršų iškeliama dirbtinė galva. Lašininio ir Kanapinio ginčai buvo ne tik apie pasninką, o ir apie kasdieninę buitį, tinginius, apsileidėlius.

Tokie Užgavėnių persirengėliai Žemaitijoje vadinami lašinskiais. Ir tik nuo jų liežuvio miklumo, mįslių išradingumo priklausė kraičio pilnumas. O dabar užtenka tik dainelę sudainuoti ir skaistalais veidą pasipudruoti, kad pajustum šventišką dvasią. Todėl tiek namuose laukiantiems, tiek einantiems per kiemus pavasario nešėjams būtų pravartu prisiminti patarlių ar priežodžių, kurie Užgavėnių dieną skambėjo Lietuvos kaimuose, kadangi persirengėlių ištarti linkėjimai namų šeimininkams turėjo magiškos galios užtikrinti ūkinę ir asmeninę sėkmę.

Patarlės ir posakiai:

• Aš tave mylėsiu: kai vilkas neš, per tvorą pakylėsiu.
• Duok, Dieve rūgštį, o mergai – berniūkštį.
• Kojomis nosies nenusišnypši.
• Kad ir ant kiaulės, bite raitas.
• Panosėj lašas, pakaušy – šašas.
• Murmėk kaip žydas poterius.
• Eini – netrypčiok, šneki – nemikčiok.
• Sveika, burna, nebūk durna: moki loti – būsi soti.

Be jau minėto persirengėlių vaidinimo, eisenų, dainų, Užgavėnių apeigose svarbią vietą užima vaišių ruošimasis. Svarbiausia valgyti 12 kartų, kad „būtum sotus ir riebus visus metus“. Šiuo atveju tai archajiškojo Mėnulio kalendoriaus atgarsiai, kai tuo laiku pasirodęs jaunas Mėnulio pjautuvas skelbdavo Naujųjų metų pradžią ( A. J. Greimas).

Magiška maisto reikšmė ir vaišių stalo sudėtis buvo skirta tam pačiam tikslui – užtikrinti žmogaus gyvenimą, sustiprinti žemės ir gyvulių produktyvumą, šeimos gerbūvį. Sotus valgymas žmonėms buvo ne vien malonumas, bet turėjo ir simbolinę prasmę, o ypač per Užgavėnes, kada visas dėmesys nukreipiamas į apeigas, kurios turi išvaryti žemę sukausčiusią žiemą ir suteikti derlingumo galią. Pagrindiniai patiekalai, kuriuos kiekvienas gali ir dabar pasigaminti – blynai, šiupinys su kruopomis, žirnienė, kunkys (šutintos bulvės su mėsa), įvairūs mėsiški patiekalai, kiaušinienė, spurgos. Jos populiaresnės Lenkijoje, kada yra švenčiamas „Riebusis ketvirtadienis“ ir valgoma kuo daugiau spurgų namuose, gatvėse, įstaigose, viešbučiuose, traukiniuose. Pagal dešimtmečių tradiciją kiekvienas žmogus per dieną turi suvalgyti ne mažiau kaip keturias spurgas. Lietuvoje populiaresni blynai, tradiciškai – mieliniai. Kai kurie etnografai teigia, kad jie siejami su blogosioms jėgoms neprieinamos uždaros erdvės idėja, o kiti tai laiko vis dažniau pasirodančiu saulės apskritimu.

Po sočių vaišių, vandens laistymosi, persirengėlių kovų, žaidimų ir sudainuotų dainų buvo deginama arba skandinama Morė – nelabosios žiemos dvasia (įvairiuose Lietuvos regionuose ji buvo vadinama skirtingai – Koire, Magde, Boba, Gevėniu, Dėdeliu). Jai pagaminti nereikia didelių pastangų – paimama kokia palinkusio medžio storesnė šaka ar senų rogių pavaža, į tą pavažą įkalamas paprastas mietas, o ant mieto užmaunamas senas medinis ratas. Prie rato prikalami kokie trys pagaliai, kurie laiko Morę ir atstoja jai kojas. Taip ant to rato sukryžiuotų pagalių užvelkamas koks nors senoviškas marginis sijonas ir kiti moteriški rūbai. Išryškinamos moteriškos kūno formos, ryškiai išdažomas veidas. Galva aptaisoma lininiais plaukais ir aprišama pirma balta, o ant jos viršaus juoda skarele. Ant galvos uždedamas eglišakių vainikas. Į vieną ranką įkišamas spragilas, į kitą – šluota, ir ją lydi gausus būrys persirengėlių. Jos mirtimi buvo pranašaujama žiemos pabaiga.

Per Užgavėnes nedirbama, nes žmonės tikėjo, kad galėjai susilaukti įvairių nelaimių: sukirmys mėsa, lašiniai; pirštai tvinks; vištos daržus kapstys, vėjai stogus plėšys. Kadangi vasario 5 diena – studentams naujo semestro pradžia, šio mitologinio papročio reiktų nebepaisyti. Vietoj tvinksinčių pirštų, sekančią dieną lauks realesnė nelaimė – nepatenkinto dėstytojo žvilgsnis, priekaištaujantis dėl praleistos paskaitos. Svarbiausia tą dieną pokštauti, išlaikyti puikią nuotaiką ir linkėti visiems gerų metų.

< Buvęs