Tuoj šventos Kalėdos. Parduotuvėse siaučia žmonės: trypia vieni kitiems ant kojų, grumiasi alkūnėm ir bėdavoja stovėdami eilėse tarsi dovanoti dovanas būtų pati svarbiausia Kalėdų dalis. Tačiau ar pamenat kitas šios šventės ir Kūčių tradicijas? Būrimus? Galų gale, ar nepamiršot parašyti laiško Kalėdų Seneliui?!

Tradicija Lietuvoje

Kūčių pavadinimas labai senas ir bendras daugeliui Europos tautų. Lietuvoje Kūčių vakarą ant žemės būdavo beriami vaisiai bei žirniai sakant: „Mielos kočės, kuom turiu, tuom beriu“. Kočėmis buvo vadinamos vėlės, matyt nuo to ir kilo Kūčių pavadinimas. Kalėdų tradicinis patiekalas buvo šerniena arba kiauliena (o dabar mandarinai, silkutės, maximinės salotytės, ane?), persirenginėta Lokiu (ne Seniu Šalčiu), nes žmonės tikėjo, kad šis mitinis protėvis globoja giminę. Dar per Kalėdas būdavo giedamos giesmės su priedainiu „Leliui Kalėda“, „Leliumai“ ar „Aladumai la dum“, jomis būdavo garbinama santuokų globėja Lela, kuri taipogi susijusi su grįžtančiu Laiku ir Saule. Beje, Saulės atvaizdą lietuviai nešiodavo po kaimus ir laukus – kad geras derlius užderėtų. Yra išlikę ir arklio bei devynragio elnio garbinimo apeigų. Na, o eglės šakai buvo priskiriama magiška galia. Ji simbolizavo gyvybės medį (o dabar jau ir dovanų) ir per Kūčias buvo statoma stalo kampe, eglišakiais puošdavo ir duris iš lauko.

Pasižvalgykime svetur

Lenkija

Čia Kūčių stalas ruošiamas iš tradicinių patiekalų, tačiau visada be mėsos ir alkoholio. Valgoma sriuba ir pagrindinis patiekalas – karpis. Po vakarienės dauguma eina į bažnyčią klausyti vidurnakčio Kalėdinių mišių. Antrąją Kalėdų dieną po mišių žmonės mėto vieni į kitus avižas – tai paprotys, kuriuo linkima turėti kuo daugiau pinigų ateinančiais metais.

Čekija

Pagrindinis šventinio stalo patiekalas – kopūstienė, kuri gaminama troškinant labai rūgščius ir riebius kopūstus, prie kurių patiekiamas vynas. Keistokas derinys, tiesa? Na, o vietoj eglutės, čekai mieliau renkasi dirbtines puokštes arba padarytas iš tikrų eglių šakelių.

Vokietija

Pirmosios papuoštos eglutės gimtinė yra Vokietija. Pasak išlikusių istorinių šaltinių jos puošimo idėjos autoriai – Fraiburgo kepėjai. Jie 1419 metais medelį, papuoštą iškeptais skanėstais, riešutais ir vaisiais, padovanojo vietinei vargšų ligoninei. Ypač mėgstamas vokiškas skanėstas yra marcipanai, gaminami iš migdolų ir cukraus. Kūčių vakarą Vokietijoje dovanų atneša kūdikėlis Jėzus (!).

Italija

Šventės šalyje prasideda gruodžio 13 dieną, tai Šv. Liucijos diena. Per Kalėdas tradiciškai pas italus ateina Babo Natale (Kalėdų Senelis). Šventinio šurmulio pabaiga – sausio 6 diena ir senutės Befanos (gerosios raganos) pasirodymas bei jos saldžios dovanos. Šokoladas niam, niam...

Prancūzija

Šalyje per šventes būna daug triukšmo, muzikos ir šampano, per jas labai puošiasi moterys. Vidurnaktį prancūzai užgesina šviesas ir puola bučiuotis… Įdomu, ar visada ši tradicija baigiasi be šeimyninių konfliktų ir barnių?

Airija

Šioje šalyje per Kalėdas niekada nesninga, o dovanomis tiesiog keičiamasi. Svarbiausias šventės atributas – karštas šokoladas ir keptas kalakutas.

Anglija

Anglai turi labai senas tradicijas. Neapsieinama be Kalėdinių atvirukų rašymo, giesmių giedojimo. O Kalėdiniai pietūs neįsivaizduojami be mėsos pyrago ir slyvų pudingo.

Buriu buriu sau pasaką

Buriama yra tik Kūčių vakarą. Daugiausia jų skirta ateities gyvenimo svajonėms. Sakoma, kad jeigu dvyliktą valandą nakties tris kartus nuogas apibėgsi aplink namą, kitais metais būtinai susirasi savo antrąją pusę.

Savąjį ar savąją galima pamatyti sapne, tik su sąlyga, kad pavalgius Kūčias ir visiems namiškiams sugulus, pasidarysi tokį mišinį: antpirštis druskos, antpirštis miltų, antpirštis pipirų, antpirštis cukraus ir vandens. Tada visa tai suvalgyti ir atsigulti prie durų slenksčio. Kas prisisapnuos, už to ir ištekėsi (vesi).

Vaikinai, tikėdamiesi pamatyti savo išrinktąją, vidurnaktį klojime botagu išpliekdavo savo kelnes... Kelnės – dar vienas vedybinių būrimų komponentas (na, kelnės jau nebe deficitinė prekė, tačiau dabar jau dėl to kluono šiokia tokia problemėlė iškyla...).

Be minėtųjų, būta ir įvairių kitų: ieškota „laimės“ – į vandenį šaukštu piltas ištirpintas vaškas ar švinas, paskui ant sienos žiūrėta į liejimo šešėlį. Galėjo pasirodyti ir grabas (mirtis), ir karieta (vestuvės) ir kiti simboliai.

Kūčių vakarą merginos traukia iš stogo šiaudus. Kuriai pasitaikė ilgesnis – greičiau ištekės (Simnas).

Mergina iš stogo traukia visą saują šiaudų ir skaičiuoja: jei porinis skaičius – kitais metais ištekės (Kupiškis).

Seniausias šeimos narys sudeda visų batus į sietą ir sijoja. Kurio batas pirmas iškris, tas greičiausia ištekės arba ves (Jonava).

Pakeliui į Laplandiją

Ar kada susimąstėte, iš kur atsirado Kalėdų Senelis? Jo gimtajame Rovaniemyje kaimelyje galima sužinoti, kad III ir IV amžių sandūroje dabartinės Turkijos teritorijoje, Demre miestelio apylinkėse, gyveno Miros krikščionių vyskupas Mikalojus: vargšų pagalbininkas, vėliau paskelbtas šventuoju. Tai jis, norėdamas padėti vargingai našlės šeimai, į vaiko kojinę įmetė aukso gabalėlį ir ją pakabino prie ugniakuro, nuo jo atsirado paprotys persirengti raudonais rūbais ir pasiremiant ganytojiška lazda keliauti prieš Kalėdas lankant vargingiausius. Vėliau šis senelis pasidabino plačiu odiniu diržu ir gražia balta barzda. Populiarinant dosnųjį senelį daug nuveikė amerikietis diplomatas ir rašytojas Washingtonas Irvingas. Apie tai, kad Senelis gyvena Suomijos šiaurėje, Laplandijoje, prie poliarinio rato, pirmą kartą Suomijos spaudoje pranešta 1927 metais. O tiems, kas iki šiolei nežinojo Kalėdų Senelio adreso, siūlau jį įsidėmėti:

Santa Claus‘Post Office
SF-96930 Arctic Circle (Napapiiri)
FINLAND

Arba: