„Pirmasis šiais metais sniegas, teigiamai „daužta” kompanija, daug metalinių kronų, nakvynei priėmęs vaikinas su visais savo talentais, rūgščiakarčiai saldainiai ir... KALĖDŲ MIESTELIS —  „užskaitau” savaitgalį!“ — maždaug tokiais žodžiais išreiškiau savo emocijas facebook’e grįžusi iš Švedijos. Iš šalies, kurioje žmonės mielai pasakys, kaip teisingai ištarti stotelės pavadinimą, dar nespėjus nusilaužti liežuvio. Iš šalies, kurioje maisto kainos tokios aukštos, kad nejučia pasidžiaugi Lietuvos „antkainiais“. Iš šalies, kurioje kartu su draugais praleidau nuostabų savaitgalį.

Kelionė prasidėjo (ir baigėsi) kalėdine nuotaika. Lietuvoje tuo metu (buvo lapkričio pabaiga) lijo, o Švedijoje sinoptikai pranašavo sniegą. Ir nemelavo: nusileidus lėktuvui, jau krito pirmosios snaigės. Į veidą pliūptelėjo skandinaviškas šaltukas. Atskridom į žiemą!

Miestas, kuriame nusileidome bei gyvenome vakarą, dieną ir dar vieną pusdienį, vadinamas Getenburgu (taip jį ir vadinsiu toliau), Geteborgu, Gotenbergu, Gotenburgu, Göteborgu, Gothenburgu, Gotemburgu, Gautaborgu… Ne be reikalo viena švedų patarlė sako: „Kärt barn har många namn” („Mylimas vaikas turi daug vardų“). Tai antras pagal dydį Švedijos miestas, sužavėjęs mus savo uolėtu kraštovaizdžiu, svetingais žmonėmis ir puikiai organizuotu (nors ir brangoku) viešuoju transportu.

Atskridome penktadienio vakarą. Buvome susitarę su vietiniu vaikinu, jog jis mus priims porai dienų. Jau vien sutikimas tai daryti stebino mus, turint omenyje, kad buvome šešiese. Tačiau tai buvo tik lašas jūroje palyginus su tuo, ką mes išvydome atvykę į nedidelį, bet labai jaukų šio švedo butą. 

Pirmiausia mus pritrenkė milžiniškas kiekis knygų. „Ar tu jas visas perskaitei?“ — paklausėme. „Ne, bet vieną dieną tikrai tai padarysiu“ — išgirdome atsakymą. Kambaryje šalia knygų lentynų stovėjo didelis teleskopas. Pasirodo, Leo (taip vadinti jį paprašė mus priglaudęs vaikinas) darbas — paukščių stebėjimas ir tyrinėjimas (kažkas panašaus į ornitologiją). Netoliese mūsų dėmesį traukė gongas, kurį Leo parsivežė iš viešnagės Japonijoje. 

Visas butas buvo pilnas paties Leo megztų (!) dalykėlių, anime komiksų ir suvenyrų iš įvairiausių šalių, rodančių, jog jis ne tik daug keliauja pats, bet ir priima į svečius įvairių tautybių žmones. Nežinau, ar visi švedai tokie, tačiau šis žmogus mums paliko gerą įspūdį apie jo gimtąją šalį. Netgi juokavome, kad vien tik prabuvę visą savaitgalį jo bute jau galėtumėme girtis, kiek daug Švedijos pamatėme.

Kadangi vakaras buvo gana vėlus, nusprendėme, jog detalesnę miesto apžvalgą pasiliksime rytojui. Antra vertus, nežadėjome švaistyti laiko sėdėdami namie. Nutarėme patraukti į kaip tik tomis dienomis atsidariusį Kalėdų miestelį. 

Susidūrėme su Švedijos viešojo transporto kainomis. Bilietas parai važinėti bet kuriuo viešuoju transportu kainavo 60 kronų (maždaug 20 litų), o vienkartinis bilietas — 25 kronos. Supratome, jog verčiau pirkti universalų bilietą už 60 kronų ir nuo tos minutės sutarėme, kad ramybės dėlei mintyse nebeversime švediškų kainų lietuviškomis.

Tiesa, nusipirkti bilietą Švedijoje nėra taip lengva: transporto priemonėse vairuotojai jų neparduoda, o bilietų pirkimo aparatai jose priima tik monetas. Įsivaizduokite, kiek vargo turėjome, kai teko šešiems žmonėms išsikeisti banknotus, kad kiekvienas turėtų tas trokštamas 60 kronų... Valiutos keitimo aparatų aplink nesimatė, tad nusprendėme užsukti į šalia esančią parduotuvę nusipirkti kokią nors smulkmeną ir gauti monetų. 

Tik iš pirmo žvilgsnio tai atrodė nesunku. Pardavėjai kalbėjo tik švediškai. Gerai, kad atsirado draugiškas angliškai kalbantis švedas, išaiškinęs jiems, ko mes norime. Mūsų turbūt nekentė visi parduotuvėje esantys žmonės, nes kol keitėmės pinigus eilė nusitęsė kone iki parduotuvės galo. O draugei dar pavyko nusipirkti keistų švediškų saldainių, rūgščių ir su karčiu įdaru.

Minėtasis švedas, išgirdęs mūsų tartį, paklausė, ar kartais ne iš Rusijos esame. Sužinoję, jog mes iš Lietuvos, puolė atsiprašinėti. Tada ir supratome, kokia išsilavinusi yra ši tauta, kitaip nei daugelis kitų suprantanti, kaip nemalonu būti laikomu atstovu šalies, tiek metų laikiusios mus priespaudoje.

Kalėdų miestelis Getenburge sužavėjo iš tolo. Nuostabios spalvos, originalūs medžių (ir tikrai ne vien eglučių) papuošimai, mirgančios karuselės... Pirmą vakarą taip ir neįžengėme pro miestelio vartus, nes jis tuoj turėjo užsidaryti, tačiau pažadėjome sau ten sugrįžti rytoj.

Dieną miestas atsivėrė visu gražumu. Tarp įmantrių pastatų kartas nuo karto išlįsdavo uolos briauna, aplink matėsi vandens kanalai, o dar tas pirmasis šiais metais sniegas... Aplankėme daugybę skirtingų bažnyčių. Apžiūrėjome keletą mažų švediškų parduotuvėlių, kuriose, kaip ir Suomijoje, karaliavo Troliai Mumiai. Vienas įdomiausių mūsų aplankytų objektų — žuvų turgus. Pastatas, kuriame jis įsikūręs, savo išorė, vietinių gyventojų nuomone, primena bažnyčią.

Vakare aplankėme ilgai lauktąjį Kalėdų miestelį. Patekome į minią šventinės nuotaikos apimtų žmonių. Jie kartu su savo šeimomis plaukė apžiūrėti ledo skulptūros, gaminamos tiesiog prieš akis, daugybės atrakcionų, krautuvėlių su mažais niekučiais. Tiesa, neapsieita ir be komercijos: nekantraudami pažiūrėti, kur mus nuves auštai kylantis eskalatorius, patekome į... parduotuves. Jose buvo galybė švediškas Kalėdas atspindinčių dalykėlių, tačiau kainos... et, gi apie kainas reikia negalvoti. 

Mus (ypač mane, mėgstančią daug ir skaniai pavalgyti) labai sužavėjo švediškos vaišės. Itin mus sugundė cukraus glajumi apipilti obuoliai ant pagaliuko ir tradicinis švedų gėrimas gliogas — specialus desertinis vynas su riešutukais ir razinomis. 

Abu Getenburge praleistus vakarus bandėme suprasti, koks iš tikrųjų yra tasai švediškas alus. Na, pub’e pilstomas alus buvo ganėtinai skanus, tačiau sumanę kiekvienas nusipirkti po buteliuką skirtingo švediško alaus ir juos palyginti, padarėme klaidą. Alus, kurį daugiausia pirko vietiniai, buvo gana prėskas, o tos rūšys, kurias jau teko ragauti anksčiau, ganėtinai nuvylė. Beje, įdomu tai, kad Švedijoje alus pardavinėjamas pagal tris stiprumo lygius: I klasė – iki 1,8 %, II klasė – iki 3,5 %, III klasė – iki 5,6 %. Tiesa, kilo įtarimas, kad kai kurių alaus rūšių stiprumas etiketėje nurodomas žemesnis, nei yra iš tikrųjų, norint jį pardavinėti ilgiau.

Paskutinioji diena buvo skirta lauktuvių ieškojimui. Spaudžiantis laikas leido Getenburgą pamatyti ir bėgančio žmogaus akimis, o tas skubėjimas kartu džiugino ir liūdino, nes reiškė, jog laikas grįžti namo. Tačiau visi vieningai nutarėme, kad tai nebus paskutinis mūsų apsilankymas šiame mieste ir, savaime suprantama, šioje šalyje.

P.S. Mums išskrendant Švedijoje atšilo ir pradėjo tirpti sniegas. Gal jis buvo užsakytas specialiai mūsų kalėdiniam lapkričio savaitgaliui? :)

< Buvęs		Kitas >