Būdamas mieste, susiduri su milijonu reiškinių, kurie Tave stebina po ilgo gyvenimo nedideliame miestelyje (žinoma, jei 18 metų galima pavadinti „ilgu gyvenimu“). Tai – transporto spūstys, dangoraižiai, į Tave dėmesio nekreipiantys žmonės, milžiniški prekybos centrai be langų, ryškesni žaibai ir garsesnis griaustinis, lavonai stotelėse prie bendrabučių, benamiai, vogtų mobiliųjų telefonų pardavėjai...

Vienas labiausiai mane stebinančių dalykų yra viešasis transportas. Žinoma, su tokiu reiškiniu galima susidurti ir minėtame mažame miestelyje, tačiau čia retai kada pasinaudosi šiuo išradimu dažniau nei 2 kartus per dieną, o mieste... Jei neturi vairuotojo pažymėjimo arba automobilio (arba abiejų), jis tampa tavo geriausiu draugu (neįsižeiskit, draugai), nes kasdien važinėji juo iš vieno miesto galo į kitą, iš namų į universitetą, iš ten – namo, po to į jogos užsiėmimą/ susitikimą su draugais/ darbo pokalbį/ prekybos centrą/ pasikultūrinimo vietą ir t.t., ir pan. Supranti, kad viešasis transportas yra... žmonės. Kelios dešimtys. Šimtai. Tūkstančiai nepažįstamų žmonių. Kasdien. Ir kiekvienas jų Tau kažką suteikia. Priverčia apie ką nors pagalvoti. Taip, žmonės. O ypač jų pokalbiai telefonu ar vienas su kitu.
 

Pripažinkim – klausytis svetimų pokalbių yra įdomu. Nemandagu, bet įdomu. Kartais kitaip tiesiog neišeina (ypač jei esi toks „atsilikęs“, kad „šiais laikais“ neturi mp3), – žmonės, kalbėdamiesi viešajame transporte, neturi jokių kompleksų, tad net nesistengia to daryti tyliai. O tada apie juos Tu sužinai daugybę įdomių dalykų...
 

„Vyresnio amžiaus moters plaukai turi būti trumpi. Pasižiūrėk per televizorių. Gyveni kaime ir dar nori plaukus augint. Tu ką, juos į kuodą riši? Kas tau taip patarė? Nebent Jonas, kuriam moters įvaizdis – motina su kuodeliu...“ – taip kalbant telefonu kartą teko girdėti vieną inteligentiškai atrodančią moterį, kuri atrodė tarsi nepritampanti viešajame transporte (gal paliko automobilį dirbtuvėse?), greičiausiai diskutavusią apie „prie amžiaus“ tinkančias šukuosenas su savo mama.
 

„Pirksiu naują sofą. Aš nesuprantu, kaip tai Monikai nerūpi, kad senoji visiškai nesiderina prie naujų tapetų. Kaip taip galima? Jauna moteris, remontą namie pasidarė, o tvarkos nežiūri. Nori, kad motina viską tvarkytų...“ – piktinosi senyvo amžiaus moteriškė, liedama savo nuoskaudas dėl namų dizaino ypatumų šalia sėdinčiai draugei.
 

O kartą skubėdama į universitetą sankryžoje pamačiau greitosios medicinos pagalbos ir policijos automobilius. Net nespėjus pasmalsauti, kas čia įvyko, teko bėgti, kad suspėčiau į savo autobusą. Su manimi kartu įlipęs vyriškis paklausė:
 

– Kažin, kas čia atsitiko?

– Nežinau, – atsakiau. – Pati čia ką tik atbėgau...

– Greičiausiai bus nutrenkę kokį pėsčiąjį, per raudoną ėjusį... Oi, skuba visi šiais laikais, nepėja. O per tai – vienos nelaimės. Skubėjimas pražudo žmones.

– Aha, – atsakiau. – Skubėjimas greičiausiai pražudo žmones.

– Teisingai, teisingai... Skubėjimas ir liberalizmas. Va, pažįstu 28-erių metų vaikiną, visiškai degradavusį. Dar toks jaunas, o jau dešimt metų geria. Ir negali jo niekas priverst gydytis. Liberalizmas, mat! Kol pats nesutinka gydytis, niekas jo negali prašyt to daryt. Liberalizmas! Taip ir sėdi valdžioj gėjai ir lesbietės!..
 

Labiausiai mane sužavėjęs pokalbis viešajame transporte, kurį teko girdėti, buvo mažos mergaitės ir jos senelės pašnekesys apie lėktuvą, kurį jos išvydo pro langą. Buvau pakerėta tos mergaitės pamąstymų: „Ar gal lėktuvas ten toliau, kad tokia forma? Ne ten, močiute, aukštai... Ar nematai? Labai labai šviesiai baltas. O danguj jam nešalta?“
 

Aplinkiniai mums gali duoti labai daug. Jie gali padėti suprasti, kad svarbiausia yra ne žmogaus išvaizda, o meilė jam, ne daiktai, supantys jį, o santykiai su juo, ne tai, ką mes galime pamatyti, o tai, ką galime pajusti. Gal tikrai kartais šilumos labiausiai trūksta tiems, kurie, atrodo, skraido padebesiais ir yra kieti kaip plienas? Kadangi pati neturiu nieko prieš „liberalizmą, gėjus ir lesbietes“, mandagiai pasišalinau nuo šiuos dalykus peikusio vyriškio, tačiau net jis buvo teisus: skubėjimas gali pražudyti. Ir kas galėjo pamanyti, kad geriausias būdas suprasti kai kuriuos dalykus – pokalbiai viešajame transporte?