Ar kada nors važiuodamas autobusu, išgirdęs: „Mikalojaus Katkaus stotelė“ ir išlipęs joje, susimąstei, kas tas žmogus? Ar kada nors žingsniuodamas Vinco Grybo gatve, uždavei sau klausimą: kodėl gatvę vadinam būtent jo, o ne kito pavarde? Jei į abu klausimus tavo atsakymas neigiamas, šis straipsnis turi būti perskaitytas iki pabaigos.
Pirma stotelė – A. Domaševičiaus gatvė.
Joną Andrių Domaševičių galėtume vadinti įvairiapusišku XIX a. antros pusės – XX a. žmogumi. Štai keletas faktų: gydytojas ginekologas, LSDP (Lietuvos socialdemokratų partijos) įkūrėjas, Paryžiuje išleidęs laikraščio „Robotnik Litewski“ pirmąjį numerį. Kartu su bendražygiais pasiekė, kad katalikams būtų grąžinta Šv. Mykolo bažnyčia, giedojo jos chore. Vienas Lietuvių mokslo draugijos steigėjų, taip pat įsteigė draugijas: kovai su tuberkulioze, moterų ligomis, reumatu ir vėžiu. Už dalyvavimą darbininkų judėjime kalintas Vilniuje, ištremtas į Sibirą. Vilniaus centre, Naujamiesčio seniūnijoje, esanti A. Domaševičiaus gatvė – vienas iš visuomenės veikėjo atminimo įamžinimo būdų. Atminimo lenta pakabinta ir ant namo, kuriame jis gyveno.Antra stotelė – A. Jakšto gatvė.
Apie Adomą Dambrauską-Jakštą (tikrasis vardas Aleksandras Dambrauskas) susimąstyti turėtume aplankę senamiestyje esančią A. Jakšto gatvę. Šis žmogus įdomus jau vien tuo, jog savo vardo gatves turi net keturiuose Lietuvos miestuose: Vilniuje, Kaune, Panevėžyje bei Šakiuose. Taigi, kas jis toks? Visuomenės veikėjas, filosofas, literatūros kritikas, poetas prelatas, matematikas, Kauno seminarijos ir Peterburgo dvasinės akademijos profesorius. Lietuvių, lenkų, rusų bei kitomis kalbomis rašė straipsnius ir studijas literatūros ir meno, matematikos, teologijos, politikos bei kalbotyros klausimais. Parašė biografinių apybraižų rinkinį bei keletą poezijos rinktinių.
Trečia stotelė – Ž. Liauksmino gatvė
Toliau žingsniuodami senamiesčiu prieisime Žygimanto Liauksmino gatvę. Apie jį galime pasakyti štai ką: teologas, filosofas, retorikos ir muzikos teoretikas, lietuvių muzikologijos pradininkas, Vilniaus Akademijos profesorius, vadovėlių autorius, jėzuitas, Vilniaus universiteto vicerektorius. Parašė teologijos veikalų, pirmąją originalią visoje Abiejų Tautų respublikos teritorijoje graikų kalbos gramatiką. Žymiausias jo veikalas – „Oratorinė praktika ir retorikos meno taisyklės“. Išleido pirmąjį Lietuvoje muzikos vadovėlį „Muzikos menas ir praktika“, parašė eilėraščių senovės graikų kalba.
Ketvirta stotelė – K. Sirvydo gatvė.
Visai šalia Ž. Liauksmino, pačiame miesto centre, galime rasti ir Konstantino Sirvydo gatvę. Konstantinas Sirvydas – XVI a. pabaigos – XVII a. pirmos pusės vienas lietuviškos raštijos pradininkų, leksikografas. Nuo 1612 m. dėstė Vilniaus universitete, sakė pamokslus Šv. Jonų bažnyčioje. Parengė pirmąjį lietuvių kalbos žodyną „Trijų kalbų žodynas“ (lenkų-lotynų-lietuvių k.), kuriame pirmą kartą pateikiami lietuviški kai kurių planetų ir žvaigždynų pavadinimai. Taip pat K. Sirvydas davė įžadus ir tapo vienuoliu jėzuitu. Įprasminant atminimą, jam pastatytas paminklas Vilniaus universitete (1979 m.), K. Sirvydo vardu pavadintos gatvės Vilniuje ir Anykščiuose.Penkta stotelė – T. Vrublevskio gatvė
Paskutinė pasivaikščiojimo po Vilniaus senamiestį stotelė – Tado Vrublevskio gatvė. Pavadinta ji taip Vilniaus krašto
visuomenės ir kultūros veikėjo, teisininko, advokato vardu. T. Vrublevskis mokėsi medicinos, tačiau mokslų nebaigė, nes iš Petrapilio medicinos – chirurgijos akademijos ir iš Varšuvos universiteto buvo pašalintas už priklausymą slaptai Lenkijos ir Lietuvos revoliucionierių organizacijai. Eksternu baigęs Petrapilio universitetą tapo teisės magistru. Gyveno bute Universiteto g. 9, kurio didžiausias turtas buvo didelė tėvų biblioteka. Iš tėvų paveldėtas santaupas ir iš advokato praktikos gaunamas pajamas skyrė tos bibliotekos rinkiniams gausinti. Įstengė sukaupti Lietuvos istorijai ir Vilniaus miesto praeičiai labai vertingas knygas, senuosius rankraščius, dokumentus, žemėlapius, planus, fotografijas, atvirukus, taip pat rinko raižinius, paveikslus ir kitus muziejinius eksponatus. 1899 m. pats įkūrė ir vadovavo promasoniškai Neošubravcų draugijai. Baigę pirmąjį pasivaikščiojimą senamiesčio gatvėmis, eime išgerti karštos arbatos... ir laukim tęsinio!
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
