Šiais laikais vis labiau plintant ekologiškų produktų madai žiniasklaidos priemonės plyšte plyšauja įvairiausiais pranešimais apie arbatą ir jos teikiamą naudą. Daugelis nebeįsivaizduoja savo dienos be šio aromatingo ir sušildančio gėrimo. Vis dėlto būtent dabar tenka susidurti su nemažai klaidingos informacijos apie šį augalą. Kas mitas, o kas teisybė, bandysime aiškintis su arbatinės „Arbatos magija“ meistre Elena. Šįkart Jūsų dėmesiui – arbatos atradimo istorija.

Vienas opiausių arbatos istorijos klausimų yra tai, kaip ji buvo atrasta. Elena juokauja, kad mitų apie tai yra turbūt tiek pat, kiek yra kinų. Vyrauja nuomonė, kad arbatos tėvynė yra Kinija, nes būtent čia atrasti pirmieji rašytiniai šaltiniai apie šį gėrimą. Vis dėlto tai tik nuomonė. Arbata lygiai taip pat galėjo „gimti“ tiek šiaurės Birmoje, rytų Indijoje ar Indijos Asamo provincijoje.

Mitai apie arbatos atsiradimą

Populiariausias arbatos atradimo mitas yra susijęs su po medžiu gulėjusiu imperatoriumi, kuris virė sode vandenį. Į ši verdantį vandenį įkrito vienas medžio lapelis, nuo kurio vanduo įgijo auksinį atspalvį. Imperatorius paragavo išvirtojo gėrimo. Šis jam labai patiko: puikiai atgaivino organizmą, jį užplūdo energija ir pagerėjo nuotaika. Valdovas skleidti žinią apie netikėtą radinį, ir nuo to prasidėjo visa arbatos istorija.

Žinoma, galima būtų lengvai tikėti šia pasaką primenančia istorija, tačiau arbatos meistrė pasakoja ir kitą, panašesnį į tikrovę mitą: arbatą atrado ožkos. Manoma, kad tai nutiko šiaurės Kinijoje, kur piemenys kalnuose ganydavo šiuos gyvulius. Netoli ganyklos augo nederlingą žemę mėgstantys arbatos krūmai. Piemenys pastebėjo, kad ožkos mėgsta valgyti šių krūmų lapelius ir nuo to tampa žvalios bei linksmos. Tada jie sugalvojo padaryti eksperimentą ir ožkas ganyti kitoje vietoje, kur nėra tonizuojančiųjų krūmų. Abejonės pasitvirtino: raguotieji gyvuliai, negavę krūmo lapelių, tapo nuobodūs ir pasyvūs. Suintriguoti piemenys nusprendė patys paragauti paslaptingojo augalo. Jie užsipylė krūmo lapelius karštu vandeniu ir išgėrė viralą. Gėrimas jiems patiko, todėl imta platinti žinią apie dėmesio vertą atradimą kitiems žmonėms.

Virta, plakta ir plikyta arbata

Kiniškos arbatos istoriją būtų galima suskirstyti į tris etapus pagal paruošimo būdą. Periodą iki IX a. vidurio galėtume vadinti virtos arbatos laikotarpiu. Tada buvo įprasta arbatžolių lapelius šutinti, sutrinti grūstuvėlyje, suformuoti plyteles ir virti kartu su ryžiais, imbieru, druska, prieskoniais, pienu ir kartais net svogūnais.
Kažką panašaus į tokį gėrimą dar ir dabar geria tibetiečiai ir kai kurios Mongolijoje gyvenančios gentys.

Kitą etapą (X–XIII a.) galėtumėm pavadinti plaktos arbatos epocha. Tuo metu žali arbatos lapeliai būdavo sumalami akmeninėmis girnomis, užpilami vandeniu ir plakami bambuko šluotele iki tiršto nuoviro. Šis laikotarpis dažnai vadinamas romantiniu, nes itin išaugo susižavėjimas arbata, buvo net rengiamos varžybos, kurių metu ragaujami ir vertinami naujai sukurti mišiniai. Tai tapo pavyzdžiu XV a. Japonijoje paplitusiai ir iki šių dienų išlikusiai plaktos arbatos gėrimo ceremonijai.

Trečiajame etape pradėta gerti plikytą arbatą. Šis Mangų dinastijos valdymo laikotarpiu naudotas arbatos paruošimo būdas netruko išplisti po visą Kiniją ir dar labiau išpopuliarinti karštąjį gėrimą. Prie šio populiarumo prisidėjo ir tai, kad budos mokymo pasekėjai diskusijų metu ėmė gerti arbatą vietoj vyno ir tokiu būdu ji įgijo filosofinį vaidmenį žmonių bendravime.

Rusų arbatos gėrimo ypatumai

Rusija garsėjo savitomis arbatos gėrimo tradicijomis. Vanduo arbatai būdavo verdamas specialiuose virduliuose, kurie buvo vadinami samovarais (rus. cамовар). Užplikytą gėrimą rusai įsipildavo į didelės talpos stiklines (~200 ml). Šnekučiuodamiesi jie be vargo galėdavo išgerti po 5–6 tokias stiklines vos per keletą valandų. Kad nesijaustų apsvaigę nuo tokio didelio kiekio tonizuojančio gėrimo, jis būdavo saldinamas cukrumi, kuris sumažina arbatos poveikį. Egzistavo ir paprotys arbatą saldinti uogiene bei siurbčioti ją persipylus į lėkštę.

Vis dėlto tikrasis arbatos kelias į Lietuvą nėra žinomas. Gali būti, kad šis Rytų stebuklas pas mus atkeliavo iš pačios Kinijos, kai koks nors pasiturintis kilmingasis svečiavosi šiame egzotiškame krašte. Rašytinių šaltinių kol kas yra per mažai, kad būtų galima atsekti, kieno dėka dabar galime mėgautis karštu puodeliu arbatos.

Apie arbatos istoriją galima būtų daug ką pasakyti, tačiau lygiai taip pat sunku atrasti vieną vienintelę tiesą. Daugybė skirtingų mitų paslaptimi dvelkiantį gėrimą apgaubia tik dar didesne magija ir skatina padaryti tik viena – pačiam pajusti svaiginantį arbatžolių aromatą ir iš naujo išgyventi savo arbatos istoriją.