Konfliktas dėl Vilniaus su lenkais, nerami Klaipėdos krašto praeitis, Pasauliniai karai bei „geležinė“ sovietų uždanga – tai nerami Lietuvos istorija XX amžiuje. Nors laikai ir pasikeitė, tačiau netolima praeitis apie save primena ne tik istorijos vadovėliuose bei amžininkų memuaruose. Dalį militaristinio palikimo galite apžiūrėti ir paliesti patys.

Ar verta?

Jei nesate visiška(s) namisėda ir rinkdamiesi laisvalaikio kelionės maršrutą neapsiribojate parduotuvėmis, o peržengti „gimtojo“ mikrorajono ribą neatrodo per toli, tuomet atsakymas – taip. Visgi po Tarybų Sąjungos žlugimo nemažai tokių vietų vis dar apleista. Jei Jūsų interesas nėra ieškoti šikšnosparnių ar pelėsių ir patiems klaidžioti po tamsius bei dažnai klaidžius koridorius, geriau sukti į tuos objektus, kuriuose įrengtos ekspozicijos ir šeimininkauja gidai. Viena įspūdingiausių tokių vietų Lietuvoje – Plokštynės raketinė bazė, esanti netoli Platelių.

Atominis taikinys nr. 1

Karo istorijos specialistų teigimu, iki 1978 m. būtent į šį nediduką Žemaitijos lopinėlį buvo nutaikyta ne viena JAV, Prancūzijos ir D. Britanijos branduolinė raketa. Manoma, kad tuometinės LTSR teritorijoje tai buvo bene labiausiai užsienio šnipų stebimas objektas. Gyvenančius už „geležinės uždangos“ Plokštynės bazė domino dėl joje laikytų „Dvina“ tipo balistinių vidutinio nuotolio raketų R-12U.

Raketos galėjo nuskristi iki 2280 km, tai reiškia – pasiekti beveik bet kurį Europoje esantį taikinį. Kad būtų galima įveikti tokį didelį atstumą, didžiąją raketos masės dalį sudarė kuras (apie 40 tonų), branduolinė galvutė tesverdavo iki 1630 kg. Tačiau net, atrodytų, maža raketos dalis buvo pajėgi sukelti sprogimą, lygų 2-2,3 megatonom TNT ekvivalento galingumo. Palyginimui: Nagasakyje (Japonija) susprogdintos bombos galingumas buvo 13 kilotonų. Priklausomai nuo nuolat besikeičiančios tuometinės politinės situacijos, raketos buvo nutaikytos į Didžiąją Britaniją, Vakarų Vokietiją, Norvegiją, Ispaniją, Turkiją bei Čekiją. Dėl itin didelio bazės slaptumo ir galimo pavojaus Platelių gyventojams raketos iš bazės niekada nebuvo leidžiamos.

Bazė iškasta be ekskavatoriaus

Bazė buvo pradėta statyti 1960 m. Ją statė apie 10 tūkst. kareivių, daugiausia estų. Prieš pradedant įrenginėti bazę, iš apylinkių buvo iškelti visi gyventojai. Visa bazė, kurią sudarė keturios 27 m gylio apie 5 m skersmens raketų šachtos, patalpos, kuriose sumontuota valdymo, paleidimo įranga, elektros generatoriai, yra po žeme. Ji buvo iškasta naudojant tik kareivių fizinę jėgą. Statybos baigtos likus vos keletui valandų iki 1963 m. sausio 1-osios.

Raketinė bazė buvo saugoma ne tik ginkluotų kareivių, ją taip pat juosė šešios apsaugos linijos: spygliuotos vielos, signalizacijos, aukštos įtampos elektros srovė. Tad patekti į objektą buvo įmanoma tik pro vartus. Už jų atsiveria pagrindinė bazė – keturi raketų šachtas dengę kupolai, vėdinimo angos bei požeminės vadavietės kupolas, pro kurį ir yra įėjimas į požemius.

Nepakylant į paviršių, čia galima buvo išgyventi apie pusę mėnesio, o esant ypatingai situacijai bazę uždarius taip, kad oras nepatektų iš išorės, – tris valandas.

1978 m. bazė buvo nuginkluota ir apleista. Taip atsitiko todėl, kad bazėje naudojamos technologijos tapo pasenusiomis, be to, tais pačiais metais buvo pasirašyta ir Helsinkio nusiginklavimo konvencija. Kariškiams palikus bazę ir išvežus beveik visą įrangą, požeminis statinys liko be priežiūros. Metalo vagys sugebėjo išnešti beveik visą ten dar buvusį turtą. Dėl to visi norintys dabar gali aplankyti tik vieną iš keturių raketinių šachtų. Likusios pernelyg suniokotos, jose nebėra saugu. Žemaitijos nacionalinio parko Plokštynės bazėje įrengusių militaristinę ekspoziciją darbuotojų teigimu, netolimoje ateityje raketinėje bazėje gali įvykti permainos. Jau paruoštas bazės atnaujinimo projektas. Tad norintys pamatyti išlikusią autentišką aplinką turėtų suskubti.