„Keista, kad kažkam pasibaigus atrodo, jog nieko ir nebuvo“ – mąsčiau važiuodama Antakalniu po dviejų mėnesių, praleistų Italijoje. Sava čia, nors ir ne saulėta. Sava buvo ir ten, nors liko tik šūsnis nuotraukų USB, lagaminėlis materialių gėrybių ir mintis, jog reikėtų išrasti stebuklingą dėžutę akimirkoms – sugrįžimui. Nepaisant technologinių spragų (dėžučių nesaties) pamėginsiu nusikelti atgal ir šį bei tą apžvelgti, kitos šio bei to dalies – ne :).

Iškeliauju viena su vienu lagaminu, rankine ir bilietu atgal po mėnesio. Nusileidimas Romoj. Oro uoste būtų klaidu, jei ne pažintis lėktuve su italų muzikantais, grįžtančiais iš koncertinių gastrolių Palangoje. Sostinėj turiu tik keletą valandų: Koliziejus - Panteonas. Forumo ir Palatino kalvos sudulę pamatai dvelkia mistine dvasia. Neįtikėtina, kad nuotolio tarp pagrindinių objektų beveik nėra. OK, gražu. Žinau – čia dar sugrįšiu.

Pataikau į traukinį Florencijos kryptim ir traukiu iki nedidelio vėlyvųjų viduramžių palikimo – San Giovanni Valdarno, kuriame apsistoju ilgiau nei mėnesiui, nors to dar nežinau. Deja, išlipti minėtoje stotelėje nepavyksta, nes neatidarau traukinio durų. (Vėliau man paaiškina, kad „pasitaiko“...). Taigi apsistoju Toskanoje netoli Florencijos...

Toskana – vienas iš dvidešimties regionų centrinėje Italijoje (kaip pas mus Žemaitija, Dzūkija...), kuris kai kam galbūt asocijuojasi su A. Wells filmu „Po Toskanos saule“ (beje, pastarojo konkreti veiksmo vieta – Cortona – nuostabus viduramžišką dvasią išlaikęs miestas ant kalvos). Vis dėlto Toskanos lankomumo akcentai – FirenzeUffizi, Duomo, Ponte vecchio...), Siena, Luca, Pisa, Arezzo, Chianti kalvoti vynuogynai ir vyno daryklos. Pastarųjų objektų neaptarsiu, nes, jei dar nesat ten buvę, ištaisysit šią klaidą.

Atradau kitų, mažiau žinomų, bet savaip ypatingų minėto regiono taškų. Kadaise svarbiu religiniu centru buvusi Loro Sciuffenna dabar atveria puikiai išsilaikiusios XII a. romaninio stiliaus bažnyčios Pieve di Gropina vartus, akmeninių luitų kapavietes slepiančius požemius, krioklių, malūnų pamatų ir siauručių gatvelių pynes. Ypač buvau sužavėta San Galgano paprastumo, gamtos nepaliestumo. Mat plūduriuojančioje žalumoje stūkso vos du objektai: ant kalvos – bažnyčia, kurioje į uolą įsmeigtas kalavijas byloja apie XIII a. pasauliečio pasitraukimą į dvasininkų pasaulį, bei negyvenamas vienuolynas, kurio stogą atstoja pats dangus. Kažin ar įmanoma nusakyti matančiojo juntamą didybę, reikia tiesioginio sąlyčio šiam jausmui patirti. San Gimignano, kurį galbūt jau teko pažinti, XII-XIII a. didžiavosi savo galybe dėl palankios pozicijos pagrindiniame piligrimų kelyje. Tarsi užkonservuoti viduramžių mūrai su vienas kitą aukščiu lenkiančiais bokštais simbolizuoja turtingų to laikmečio šeimų konkurenciją. Aplankiau ir jau 50 m. negyvenamą miestą Castello Vechio, kuris gyventojų buvo apleistas dėl naudingųjų iškasenų gavybos iš po juo esančios kalvos. Kadangi gyvenau slėny, visą mėnesį alkiai žvalgiausi į priešais stūksančias Babelines kalnų viršūnes, kol galiausiai serpentinais ten nukeliavome. Pakeliui aplankėm Vallombrosa abatiją (joje gyvenantys vienuoliai gamina įvairiausius skanėstus: nuo tradicinių alkoholinių gėrimų iki saldžiausių gardumynų). O ant aukščiausios vietinės viršukalnės, apžėlusio avietėmis ir gervuogėmis, – trys vėjo jėgainės bei paklydėliams skirtas kalnų namelis. Livorno rajone plūduriavau Tirėnų jūroj (dėl vandens druskingumo pliuškenimuisi pastangų nereikia, tačiau pastarosios naudojamos šokčiojant per degantį smėlį). Kaimyniniame Umbrijos regione patrypčiojau Perugia vykusiame Umbria jazz festivaly, o kitame mieste Orvieto leidausi į viduramžišką šulinį, esantį apie 62 metrai po žeme...

Paskutines porą dienų, kaip ir buvau sau pažadėjusi, vėl mėgavausi Roma. Nebevardinsiu, kas ir kaip, bet būtina aplankyti Galeria Borgese (puikuojasi G. L. Bernini, Caravaggio, Raffaello, P. P. Rubens, J, Bassano <...> darbai ), Vatikaną bei paklaidžioti po naktinį miestą motociklu.

Italai. Kadangi dar prieš išvažiuodama pajutau neigiamą mūsų nacijos požiūrį į šią tautą, tad pirmiausiai konstatuoju – tai nevienalytė masė ir nereikia spręsti pagal mūsuose pasilinksminti atvažiuojančiuosius ar iš rėksmingų vaizdelių vietinėse kavinėse... Tikriausiai priklausomai nuo visuomenės sluoksnio italas gali pyškinti Ovidijaus eiles, reikalingas interpretuoti dailės kūrinius, pasakoti meno/kino <...> istorijos smulkiausias detales arba kaip užhipnotizuotas kartoti labai jau pietietiško žodynėlio atkarpėles apie grožius ir meiles. Gali likti ir stebėtoju, labai subtiliu ir santūriu. Nors dauguma mėgsta vakaroti baruose, negaliu kalbėti apie visumą, nes keli mano sutikti subjektai studentavimą iš peties pradėjo jau apsigynę magistro darbus, įžengę į doktorantūrą ir išleidę pora knygų.... Vis dėlto kiek įstabu, kai žaviam eruditui per akinių rėmelius ima varvėti prakaito lašiukai kalbant su jam simpatizuojančia mergina. Šioje vietoje vertėtų paminėti jausmingumą, kurį vis tik labiau išprususi italų dalis linkusi sąmoningai nuslėpti, kaip ir savo asmeninio gyvenimo užkulisius. Taip taip taip, yra ryškių kaukėtų pozų, kurios pirmiausiai pastebimos ir vertinamos kaip karštakraujiškumas. Kartais tai ne tik poza, bet ir pati asmenybės esmė... Tačiau gal būtent glaudūs šeimyniniai ryšiai formuoja taip savim pasitikinčios, tvirtos, pozityvaus požiūrio asmenybės pagrindus. Mat gyvenimas tėviškame lizde bent iki 30 metų čia – ganėtinai normalus dalykas. Peržengus šią ribą ieškoma bendraminčių būsto nuomai ir keikiama europietiška valiuta, dėl kurios įvedimo transformavosi realūs atlyginimai.

Maitinimosi politika. Nors įvairiausių rūšių makaronai gaminami varijuojant daugybę įvairiausių produktų miksų, tačiau paprastai čia griežtai laikomasi maisto derinimo ir eiliškumo, pvz.: salotos (mėgstama: pomidorai su mozarela) nėra kaip garnyras prie kažko – tai atskiras patiekalas, valgomas prieš sočiąją pietų dalį; prieš ar po pietų valgomas kumpis su sūriu (pastarieji dieviški!), aliejum, kartais ir melionu (šis derinys – Toskanos žymė).

Bulvės apskritai mažai naudojamos ir dar rečiau tarkuojamos, nors lietuviški cepelinai ir bulviniai blynai vietiniams pasirodė gardūs. Itališkos virtuvės meniu struktūra: antipasto (užkandžiai; primityviai tariant – dauguma lietuviškų sumuštinių tipo), pirmieji patiekalai (paprastai ryžių, makaronų, koldūnų tipo), antrieji patiekalai (paprastai mėsos, žuvies), desertai. Visuomet ant pietų ar vakarienės stalo galima išvysti vyno taures, užuosti baziliko ir petražolių kvapą; populiarūs ir pinuli – kedrinių pušų kankorėžių viduj esančios sėklos.

Tiesa, pavakariais populiarus ritualas – su draugais išgerti aperityvo. Tačiau pasidalijus mintimi, kad prie vakarienės patiekalo nori arbatos, gali tekti gurkštelti pajuokavimo, kad būsi išvytas iš restorano. Arbata čia – nelabai „einamas“ dalykas :).

Nenuostabu, kad ši politiškai jauna šalis (turiu galvoje Italijos suvienijimą XIX a. vid.) pasižymi dialektų gausa: kartais sicilietiškos ar neapolietiškos tarmybės vadinamos atskiromis kalbomis. Tad visų pirma reikėtų išskirti šiaurinę ir pietų Italiją. Pirmoji – industrijos, ekonomikos klestėjimo centras, antroji – agrokultūrinė, organizuoto nusikalstamumo (mafijos), bedarbystės niša (einant pasivaikščioti po Neapolį verčiau išsiimti auskarus, žiedus, jei branginam savo ausytes ir rankytes, mat jos gali būti paprasčiausiai nupjautos). Taigi vyksta natūrali difuzija pietietiškai darbo jėgai judant šiauriau, kur jos poreikiai gali būti patenkinti civilizuotais būdais.

Itališka muzika ir filmai. Italai (kuo tikriausiai neverta stebėtis ir kitose kultūrose) patys nelabai klausosi gimtosios muzikos garsų, tad išskirsiu tik keletą pavyzdžių, iš kurių du pirmuosius įsimylėjau: Comaneci, Carmen Consolli, Afterhous, Fabrizio de Andre, CCCP, Vinicio Capossela, Marline Kuntz. Itališko kino fenomenai: Federico Fellini, Silvio Soldini, Marcelio Mastroianni, Sophia Loren, Massimo Troisi, Michelangelo Antonioni, Viktoro de Sica, Bernardo Bertolucci, Pier Paolo Pasololini...

Taigi perskaitė pora žmonių mano paistaliones iki šios pastraipos, iškritikavo ir supeikė, kad esminės dalies neparašiau: kaip ir ko ten važiavau bei koks mano asmeninis ryšys...

Kas buvo sunku ir nepatiko? Darbo valandos buvo sunkiausios: mano bosai buvo iš pietų Italijos, Sicilijos, o tai reiškia, kad labai kieto, karšto charakterio. Savo interpretacijas priimdavo už gryną pinigą ir užsidarydavo vakuume nuo bet kokių paaiškinimų. Nekalbu apie darbines piko valandas, kai jiems šauniai nuplaukdavo stogas ir, juo labiau, mano trumpučius pokalbius su klientais ramybės bare metu (tai ir yra užsieniečių akcentuojami rėksniai italai – pietiečiai)... Oi, buvo sunkių akimirkų... Bet tai puikios pamokos ir visapusiška gyvenimo ten pajauta. Na, dirbdama stebėjau kaifuojančius užsieniečius ir prisimindavau save jų vietoj anksčiau. Tačiau būtent antrasis mėnuo buvo prisilietimas prie tikrosios čionykštės būties ir buities, o puikiausia, jog itališka idilė neišnyko.

Apskritai šie du mėnesiai Italijoje mane pakeitė, tiksliau – nieko naujo kaip ir neįvyko, tik atsiskleidė kitos mano pusės, o dar tiksliau – nuvyto dalis kompleksų, baimių bei išmokau branginti akimirkas ir mintis. Iš tiesų labai nuoširdžiai gailiuosi dėl technologinių spragų, nes baugu už(si)miršti... Ką gi – teks sugrįžti į šią Viduržemio pasaką (tiesa, pirmąsias kelias savaites naktimis šaldavau – adaptacija).

P.S. Mūsų liaudies išmintis patukseno atsakyti į dar vieną aktualų klausimą: „Tai kiek gi užsidirbai?“ Mane nuoširdžiai siutina, kai tai būna kone pirmoji pastaba iš šalies. Neparsivežiau nė cento. Pragyvenau ten su biudžetiniu deficitu bendroj sumoj, bet vertėjo.

P.S. 1. Kai būsit Florencijoje, suraskit Al‘antico vinaio vyninę prie Uffizi muziejaus.

P.S. 2. Nevalgykit čia atvežtų sudžiūvusių figų!!! Itališkame sode jos valgomos tiesiog nuo vaiskrūmių.