Vieną laisvą dienelę nusprendžiau pabėgt nuo slegiančio, šalto betoninio miesto. Į pintą krepšelį įsimečiau termosiuką kavos, šokolado bei kelis sumuštinius. Buvau nusprendusi pasisėdėt Kernavėj ir paklausyt tyliai čiurlenančios Neries. Tačiau likimas mėgsta išdaigas...

Kelių tikslų vedama stabtelėjau ties viena miško properša ir tik pamačiusi ženklą suvokiau, jog esu Dūkštų gamtiniame rezervate. Tad smalsumo pagauta ryžausi „ekskursijai“, kurią teko įveikti slidinėjant ant snieguotų, drėgnų medinių takelių.

Lietuvoje saugomų teritorijų yra 11,5%, iš jų rezervatai sudaro menkus 4%. Na, o tose negausiose saugomose teritorijose yra sąlygos pažintiniam turizmui ir poilsiui (tai tiesa - Dūkštų gamtinis rezervatas gražiai sutvarkytas, įrengtos žaidimų aikštelės vaikams, yra daug medinių suolelių bei šiukšlių dėžių), moksliniams tyrimams ir aplinkos būklės stebėjimams. O stebėti ir stebėtis yra kuo.

Visų pirma rezervato ąžuolynas yra unikalus plačialapių miškų reliktas. Atlikus įvairius tyrimus paaiškėjo, kad net poledynmečio klimatiniais periodais Lietuvoje grynųjų ąžuolynų beveik neaugo, tačiau Dūkšto ąžuolynas buvo išimtis, kol XX amžiuje jo neapsodino nepageidautinais spygliuočiais. Drebulėmis, alksniais ir beržais Dūkšto rezervatą apsodino tuomet, kai didelę ąžuolų dalį iškirto ir jau nebesugebėjo jo tinkamai atkurti. Nepaisant visų šių neigiamų aspektų, rezervate knibždėte knibžda gyvybės.

Jei vasarą atidžiau pažvelgtume į ąžuolus, galbūt išvystume elniavabalį, stambiausią Lietuvos ir Europos vabalą. Tik ant ypatingai senų ąžuolų rastume vieną iš dešimties labiausiai Europoje nykstančių grybų – krokinį minkštenį. Be to, šiame rezervate gali išvysti ąžuolinę miegapelę, juodąjį gandrą, mažąjį erelį rėksnį... Net pastebėjus užklydusį šerną nereikėtų panikuoti, jis tik ieškos maisto – gilių.

Jei ir nepavyktų pamatyti į Lietuvos raudonąją knygą įtrauktų padarėlių, jus tikrai nustebintų iš medžio išdrožtų skulptūrų – pagonių dievų, deivių ir blogiukų – gausa ir... keista interpretacija. Šioje vietoje kadais lankiusis pažįstama man pritarė: „Jo, kažkas pošlo jose tikrai yra...“.

Ties takeliais yra daug stendų, užtrukau kol visus juos peržiūrėjau. Tačiau buvo verta, nes sužinojau, kad senovės lietuviai garbino ne tik medžius, girias ir kalnus, bet ir akmenis. Šiame rezervate yra ir mitologinis akmuo. Anksčiau lietuviai ten melsdavosi ir aukodavo, o dabar mėto centus ant akmens šiaurės rytinės dalies, kurioje išraižyti ženklai yra panašūs į raides. Bando nusipirkti laimę. Atsiprašau, aukodami pinigus dievams tikisi norų išsipildymo. Galbūt kažkam tie norai ir išsipildys, bet greičiausi tik vietiniams, kurie vakarėjant susirinks pinigėlius... Bet argi gaila?

Tokiose vietose žmonės ieškodavo sąsajos su gamtos jėgomis. Pamenu, kai buvau maža, močiutė liepdavo apkabint kokį medį, kad „pasisemčiau kosmoso energijos“. Manau, kad dar ir dabar bent vienas kitas studenčiokas mėgsta prisiglaust prie medelio, kažkaip nesąmoningai atsigręžti į baltiškąją praeitį...

Net jeigu jūsų ir nedomina gamta, pavaikščiot po rezervatą verta – pasidarysit šaunių nuotraukų prie skulptūrų, iš kurių galėsit smagiai pasijuokt. O dar ir grynu oru pakvėpuosit. Beje, po to labai skaniai miegama, galiu patvirtint :). Tad sėkmės besiilsint!