Į kelionę savu transportu išsiruošėme liepos pabaigoje.
Maršrutas maždaug suplanuotas: Saremos sala Baltijos jūroje su gausybe kultūros
ir ne tik objektų, klajonės sostinėje Taline ir aplink. Pasakysit, nelabai
ilgas ir gausus maršrutas, galbūt net neverta vargintis ir trenktis tiek
kilometrų, bet, patikėkit, pamatėm (patyrėm) daug.
Pirmas dalykas, kurį supratom Virsu uoste prieš keliantis į
salas, buvo tai, kad estai nemėgsta rusų ir tai atvirai rodo. Tad jokiu būdu
neprasižiok rusiškai, nes „gali netilpti į keltą“, nuklysti ne tais keliais ir pan.
O štai anglų kalba estai mieliau šneka. Tik daug kur trūksta nuorodų. Keisčiausia,
jog uoste, kur nemažai turistų, darbuotojai murma tik estiškai (išskyrus
bilietų pardavėją). Taigi, po ne kokio sutikimo persikėlėme į Muhu salą ir patraukėme
į didžiausią Estijos „žemę vandenyje“ – Saremą. Civilizacijos požymių ne itin
daug: sodybos, kempingai ir visa kita stūkso gerokai atokiau nuo pagrindinių
(asfaltuotų) kelių, todėl tenka važiuoti žvyrkeliais.
Šiaurės Estijoje gausu krioklių. Didžiausias – Jagala upės darinys, kuris, nors yra tik 8 m, tačiau krioklio nemačiusiam padaro įspūdį. Ten pat šiaurėje atradom riedulį Jaani-Tooma, keliskart didesnį už mūsų „milžiną“ Puntuką.
Estai savo valstybę vadina nediduke gražia šalimi bei gamtos
turizmo žeme. Iš tiesų – mūsų kaimynė gali didžiuotis daugybe gražių gamtos
kampelių, puoselėjama ir saugoma savita flora ir fauna, išplėtotu bei
organizuotu turizmu (estai žemėlapyje pažymi KIEKVIENĄ objektą). Iš šios tautos
lietuviai galėtų pasimokyti sąžiningumo (jei leistinas greitis 30 km, estas
tikrai neviršys, ir, sako, mažai vagių:)). Taigi tänan už jūsų dėmesį!
| < Buvęs | Kitas > |
|---|



