Iki Serbijos autostopu? O kodėl gi ne! Taip prasidėjo viena mano kelionių šią vasarą. Pirmą kartą autostopu ir pirmą kartą į Serbiją. Kas kelionėje vyko – čia jau kita istorija, o ką Jums noriu papasakoti – tai mano atrasta gera vietelė. Ji vadinama Novi Sad. Tai miestas Šiaurės Serbijoje.

Novi Sad išvertus reiškia „Nauja Plantacija“. Tai yra antras pagal dydį Serbijos miestas (nors būdamas ten nepasakytumei, kad didmiestis). Įkurtas buvo XVII amžiuje. Jis yra Serbijos srities Vojvodina, kuri pasižymi artimesne Vengrijai kultūra, sostinė.

„Na gerai“, – Jūs, mieli skaitovai, pasakytumėte, – ir kas iš to?“

Na, Novi Sad neturi kažkokių itin įspūdingų reginių. Senamiestis ir pėsčiųjų gatvė su bažnyčiomis gražu, bet tokių yra daug ir Europoje. Senasis fortas taip pat atrodo įspūdingai, bet vėlgi tokių galima daug kur pamatyti.

Kas galėtų patraukti į šį miestą, tai – išskirtinė atmosfera. Išėjus pasivaikščioti, ypač vakare, bet kokią savaitės dieną (nebūtinai penktadienį ar šeštadienį) čia zuja žmonės. Ir jų daug! Tiek, kad net kyla klausimas: „Ar čia kas nors kada nors dirba?“. Visi sėdi lauko kavinėse, kur ausis džiugina entuziastingai grojančių jaunų romų (čigonų) muzika. Arba vaikšto ramesniais, bet itin gražiai apšviestais bažnyčių skverais. Ir atrodo visiškai normalu gurkšnoti alutį bažnyčių fone. O gurkšnoti galima ne tik alutį, o ir puikią Serbijos kavą (dažniausiai patiekiama turkiškai, apie ją sakoma „stipri kaip mirtis, juoda kaip naktis ir saldi kaip meilė“) užkandant tikrai ypatingais saldumynais ar ledais. Kiekvienoje gatvelėje galima aptikti bent kelias ledų ir konditerijos gaminių vieteles. O saldumynai tikrai atrodo labai gundančiai ir iš tiesų dauguma, kiek teko ragauti, buvo labai skanūs.

Bendrai visą atmosferą galima pavadinti „relax“ – visiškas atsipalaidavimas. Atrodo, nei bėdų nebebūna, nei pečius nuo kuprinės skauda (čia jau asmeniniai potyriai), nei rytojus baisus atrodo.

Ryte taip pat netuščias miestas, atrodo, žmonės ten nepailstamai sukasi. Rytui praskaidrinti galima užkąsti serbiško „būrėko“ užgeriant jogurtu (išbandyti puikūs pusryčiai). O pasivaikščioti vietų yra daug – parkeliai, skvereliai ir didelis senas fortas. Be to, dar ilgas paupys. O jei miestas išsisemia, visada galima nukeliauti į Serbijos nacionalinį parką Kruška Gora, kuris yra už 15 kilometrų nuo miesto. O ten jau 80 kilometrų ilgio ir 30 kilometrų pločio „parkelis“, kuriame galima atrasti virš 20-ties vienuolynų, kai kurie jų statyti dar XIII amžiuje.

Novi Sad mėgavausi tik kelias dienas. Tačiau tokia keliautojų duona – reikia nuolat judėti. Toliau kelias vedė į sostinę Belgradą – miestas gražus, įdomus, bet, matyt, kaip ir daugumos sostinių, nepavadintumei jo gera vietele. Galiu drąsiai sakyti, kad grįžčiau pabuvoti Novi Sad ilgesniam laikui dar kartelį.