|
|
„Aš esu Severiutė nuo Užpalių kaimo, kur gelžkelis suka į
pietus...“ (V.Kernagis)
Ne tik vietinių gyventojų, bet ir kiekvieno atvykusio akį patraukia
nepakartojamas Užpalių gamtos grožis. Žaliuojančios pievos, paukščių
čiulbėjimas, upės ir ežerai – Dievo pamirštas, žmogaus nesugadintas kampelis.
|
|
|
| „Keista, kad kažkam
pasibaigus atrodo, jog nieko ir nebuvo“ – mąsčiau važiuodama Antakalniu po dviejų
mėnesių, praleistų Italijoje. Sava čia, nors ir ne saulėta. Sava buvo ir ten,
nors liko tik šūsnis nuotraukų USB,
lagaminėlis materialių gėrybių ir mintis, jog reikėtų išrasti stebuklingą
dėžutę akimirkoms – sugrįžimui. Nepaisant technologinių spragų (dėžučių
nesaties) pamėginsiu nusikelti atgal ir šį bei tą apžvelgti, kitos šio bei to
dalies – ne :). |
|
Stovi estas. Lietuvis su pasitenkinimu skelbia: „Žiūrėk,
estas bėga!“. Šį „posmelį“ turbūt visi lietuviai moka atmintinai ir kartas nuo
karto garsiai pri(si)mena (ypač kai estas kur netoliese). Ir nors mūsų Baltijos
kaimynai ramaus ir lėto būdo, o jų kalba nė iš tolo neprimena mūsiškės, jie
turi kuo pasigirti ir dar daugiau parodyti.
|
|
|
Vanduo – galinga stichija, o jūra – laisva, valdinga, aikštinga, kaprizinga, bet be proto kerinti. Ji nenugalima,
nepavergiama, nesuprantama. Bet visgi yra vieta, kur į ją galima
pažvelgti tarsi iš viršaus, iš aukščiau, įsiklausyti į jos ir pušų sutartinę ir
dar stipriau pajusti sklindančią jėgą.
|
|
Užbėgant tekstui už akių, tenesupyksta
mūsų mieli skaitytojai už autorės įgimtą
meilę ir teiginių apeliacinį pobūdį. Be didelių įžangų noriu prabilti apie gerą
vietelę, kurioje dar daugiau gerų vietelių. Tai Saulės miestas, žemėlapiuose
atpažįstamas Šiaulių vardu. Gal čia buvęs, gal nebuvęs... nežadi nuvykt? Manyk,
jau žuvęs. (Atleiskit už šiaulietišką brutalų humorą ir nepriimkit jo už gryną
litą).
|
|
| Būna toks laikotarpis, kai linksminiesi tik geriausiuose Lietuvos klubuose, švaistai savo paskutines „šimtines“ įvairiausiems kokteiliams, ką jau kalbėti apie visąlaik seksualų tave lydintį eskortą ir klasikinių juodų limuzinų teikiamus patogumus. Bet vieną dieną tai tiesiog ima ir nusibosta. Arba atsibudęs ryte po audringos nakties ir patyrinėjęs savo netikėtai suplonėjusios piniginės skyrius, kuriuose švilpauja tik vėjas, supranti, kad šiandien neišeis kaip reikiant paūžti. |
|
|
|
|
|
|
|
|
Puslapis 13 iš 19 |
