Gal nustebsite, o gal ir ne, tačiau visai netoli mūsų yra tokia gera vietelė, kur anuomet, Antrojo Pasaulinio karo metu, slapstėsi viena charizmatiškiausių pasaulio asmenybių – dėdė Adolfas. Kalbu apie šiaurinėje Lenkijos dalyje „samanom ir kerpėm apaugusią“ buvusią Hitlerio būstinę VILKO GUOLIS. Pabūsiu jūsų-mūsų ekskursijos vadove :).

Pastaruoju metu pamėgau trumpas savaitgalio keliones. Kad ir kiek kartų lietuviai bekeiktų mūsų kaimynus lenkus, tačiau dažniausia tokių mano išvykų kryptis – Lenkija. Ir kiekvienąkart ši šalis mane vis labiau stebina, nes joje vis dažniau kažką atrandu. Šįkart tai – buvusi Hitlerio slėptuvė, vokiškai rangant liežuvį besivadinanti „Wolfsschanze“.

„Vilko guolis“ įsikūręs Gierložo miške šalia Kentšyno (245 km nuo Vilniaus). Vilkas – tai partinis Hitlerio slapyvardis. Kitos fiurerio būstinės, išsibarsčiusios po Europą, savo pavadinimuose taip pat turėjo žodį „Wolf“. Kodėl „Vilko guoliui“ buvo pasirinkta Gierložo vietovė? Visų pirma, miškas, kuriame įrengta būstinė, yra mišrus, o tai – puiki natūrali maskuotė. Visų antra, vietovė buvo nutolusi nuo pagrindinių kelių, iš trijų pusių ją supo ežerai, o per vidurį buvo nutiesta geležinkelio linija. Ji buvo reikalinga statybinių medžiagų gabenimui, darbininkų ir svečių atvežimui, tarnybinių traukinių, o taip pat Hitlerio šarvuoto traukinio reisams. Šią transporto priemonę jis laikė pačia saugiausia!

Statybos darbai be pertraukos vyko iki 1944 m. Tik joms prasidėjus, iškilo svarbus uždavinys išguiti aplinkinių kaimų gyventojus, kad nekiltų jokių įtarimų apie Hitlerio kaimynystę. Vokiečiai pasidarbavo: buvo paskleistas gandas, neva slėptuvės teritorijoje statoma cheminė gamykla. Tokiu būdu gyventojai patys „neraginami“ pasipustė padus. 

Šiek tiek skaičiukų. Gierložo miškas užima apie 8 km2, Hitlerio slėptuvės teritorija – apie 2,5 km2 ploto. Čia buvo pastatyta daugiau nei šimtas įvairaus pobūdžio objektų, pvz., gyvenamieji barakai, viešbučiai, sandėliai ir net kazino. Sunkiojo tipo bunkeriai buvo dvigubi, t.y. „bunkeriai bunkeriuose“, jų sienos siekė 8 m storį, o perdangų storis – 10 m. Būstinės teritorija buvo aptverta vieline tvora ir gausiai užminuota. Po karo išminuotojai iškasė daugiau nei 54 tūkst. minų. „Vilko guolyje“ Hitleris su pertraukomis gyveno nuo 1941 m. birželio 24 d. iki 1944 m. lapkričio 20 d. – iš viso apie 900 dienų.

Savo slėptuvėje žymusis „dėdė su ūsiukais“ jautėsi saugus. Visgi 1944 m. liepos 20 d. įvyko pasikėsinimas į jo gyvybę. Toks pulkininkas Stauffenbergas pasitarimo metu rankinėje atsivežė granatą. Užėmęs vietą šalia Hitlerio, tą rankinę pakišo po sunkiu ąžuoliniu stalu. Lemiamu momentu pulkininkas buvo pakviestas prie telefono ir vėliau išvyko. Tuo tarpu įvyko bombos sprogimas. Žuvo keturi karininkai, vienuolika jų sužeisti. Pagrindiniu sąmokslo taikiniu buvęs Hitleris nukentėjo mažiausiai, mat masyvus ąžuolinis stalas jį pridengė ir sumažino sprogimo jėgą. Po pasikėsinimo Hitleris per radiją kalbėjo: „Vadinu tai Dievo paskirtos man misijos patvirtinimo simboliu, kad toliau siekčiau mano gyvenimo tikslo, taip, kaip tai dariau iki šiol.“ Stauffenbergas buvo areštuotas Berlyne ir kartu su kitais trimis karininkais sušaudytas tą pačią naktį.

Pablogėjus padėčiai rytiniame fronte, padidėjo pavojus „Vilko guolio“ saugumui. Todėl 1944 m. lapkričio 20 d. Hitleris išvyko iš būstinės. Nenorėdami, jog toks lobis atitektų priešams, vokiečiai „Vilko guolį“ susprogdino patys. Kiekvienam sunkiajam bunkeriui sunaikinti prireikė 8–10 tonų trotilo. Telieka vokiečiams padėkoti. Mat dabar, apžiūrinėjant bunkerius ir stengiantis pastebėti kiekvieną išsikišusią gelžbetonio vielą, tave smagiai veikia padidėjęs adrenalino kiekis.