|
Dažnai žavimės veikliais ir visur spėjančiais žmonėmis, kurie sugeba ne tik sudominti bei nusišypsoti, tačiau ir neištirpti kasdieninėje rutinos masėje. Toks grynuolis rastas visai netoli. Tad siūlome susipažinti iš arčiau: Rimantas Venckus, Vilniaus universiteto teatro meno vadovas, dramos trupės MINIMUM režisierius bei Universitetų teatrų asociacijos pirmininkas. |
 |
Turite begalę veiklos, pradedant režisūra, baigiant organizaciniais reikalais Universitetų teatrų asociacijoje, straipsnių ir recenzijų rašymu bei renginių kuravimu. Kaip viską spėjate? Iš kur semiatės jėgų, dvasios stiprybės?
Esu, kaip sakoma, senas vilkas, praėjęs tarybinių laikų išbandymus, kai reikėdavo kovoti už kiekvieną scenoje ištartą žodį ar vaizdinę metaforą. Ne vieną mano spektaklį nuo universiteto komunistinių ideologų teko ginti net Mokslų Akademijos nariams. Tad šiandien džiaugiuosi galėdamas semtis jėgų iš galimybės laisvai kurti su laisvais jaunais žmonėmis. Optimizmo teikia ir dabartinės VU vadovybės supratimas, kad mūsų universitetas buvo, yra ir turi būti ne tik mokslo, bet ir dvasinės kultūros centras. Apskritai, kūryba nėra joks vargas, tai didelė laimė. Kas kita, aišku, organizaciniai rūpesčiai – jie gal kiek ir vargina. Tačiau viską atperka rezultatai. 1988 m. įkūriau Universitetų teatrų asociaciją (UTA) ir iki šiol jai vadovauju. Asociacijai priklauso 6 universitetų teatrai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Mūsų lietuviškoji asociacija kol kas yra vienintelė nacionalinė tokio tipo asociacija Europoje. Prieš keletą metų ji atitinkamai įvertinta ir priimta į Pasaulinę Universitetų teatrų asociaciją. Pagrindinis UTA tikslas yra tarptautinių ryšių palaikymas, teatro forumų organizavimas, dalyvavimas festivaliuose užsienyje. Štai ir dabar (spalio-lapkričio mėnesiais) VU teatro trupė MINIMUM vyks net į tris festivalius – Minske, Maskvoje ir Peče (Vengrija). Kitų metų balandžio pabaigoje įvyks jau dešimtas jubiliejinis forumas DE PROFUNDIS, skirtas VU 430-osioms metinėms. Šiai progai su savo trupe MINIMUM pastatysiu linksmą muzikinį spektaklį GAUDEAMUS IGITUR.
Kuri veikla Jums mieliausia ir artimiausia?
Man rodos, kad aš jau atsakiau į šį klausimą. Nors visos šios veiklos susijusios, tačiau maloniausia, be abejo, spektaklių statymas. Anksčiau daug dėmesio skyriau teatro ir literatūros kritikai, rašiau straipsnius, recenzijas, tačiau man nelabai patinka kitus kritikuoti, labiau patinka girti. Bet šiais laikais geras žodis spaudoje nebeturi paklausos. Todėl nustojau rašęs kritinius straipsnius. Esu parašęs daug inscenizacijų pagal prozos veikalus, taip pat sukūręs keletą pjesių, kurias pats ir pastačiau. Labiausiai esu patenkintas „Hamleto sąvoka“, su kuria 1990 m. pradėjome nesibaigiantį žygį po tarptautinius festivalius.
Vilniaus universitete baigėte lietuvių filologiją, kas Jus pastūmėjo vaidinti ir galų gale pačiam režisuoti?
Dar studijuodamas lituanistiką VU pradėjau ypatingai domėtis dramaturgija, lankiau nepamirštamą docentės P. Česnulevičiūtės seminarą, įstojau į VU teatrą, kuriam vadovavo puikus režisierius ir teatro pedagogas V. Limantas. Čia sutikau kitą įspūdingą asmenybę – aktorę S. Nosevičiūtę, kuri mums dėstė scenos kalbą ir statė poezijos spektaklius. Šie žmonės ir paskatino mane domėtis teatru iš esmės, pastūmėjo režisūros linkme. Vėliau neakivaizdžiai studijavau teatrologiją Maskvos teatro meno institute. VU teatre dirbu nuo 1975 m. Nors pirmąjį spektaklį pagal Jono Meko poeziją pastačiau dar būdamas studentas – 1972 m., tai buvo bene pats įžūliausias mano poelgis gyvenime. Vėliau iš JAV atvykęs poetas spektaklį įvertino lakoniškai: „Galima ir taip“. Tuomet aš tai supratau kaip komplimentą. Bet juk autoriai niekada nėra patenkinti tuo, ką su jų kūryba daro teatras. Teatras ir literatūra – kaip vyras ir žmona: vienas be kito negali, bet nuolat vienas kitam priekaištauja.
Kodėl pasirinkote darbą su Vilniaus universiteto studentais?
Kaip matote, tai išėjo savaime, natūraliai. Ir niekada to nesigailėjau. Smagu dirbti su jaunais, intelektualiais žmonėmis. Iš jų aš taip pat nuolat mokausi.
Ką Jums reiškia teatras apskritai ir ką jums reiškia konkrečiai VU teatras?
Tai, kaip dabar madinga sakyti, yra mano gyvenimo būdas ir svarbiausioji jo dalis. Gaila, kad kažkada reikės viso to atsisakyti. O kol dirbi su jaunimu, tol ir pats jautiesi jaunas. Teatro dėka aš galiu pasakyti, ką aš galvoju apie gyvenimą. Kartais tai būna įdomu ir kitiems. Kartais tai būdavo įdomu net aršiausiam teatro kritikui Egmontui Jansonui. Manau, kad neturėčiau kuklintis ir galėčiau teigti, kad kartu su V. Limantu, S. Nosevičiūte, L. Ciuniu, N. Kurklietyje, A. Čepaityte, M. Misiūnaite, A. Pulkauninku kūriau ir kol kas tebekuriu VU teatro istorijos šiuolaikinį etapą. Beje, nereikėtų pamiršti, kad bendra VU teatro istorija labai sena ir turtinga, prasidėjusi dar 1570 m. ir davusi pradžią visos Lietuvos teatro istorijai. Didžiuojuosi galėdamas ją tęsti. Ir, tikiuosi, sėkmingai, nes mano teatro studentai beveik visuose festivaliuose gauna daugiausiai diplomų už geriausius vaidmenis, o ir patys spektakliai nuolat pelno prizus už originalumą, už įdomiausias veikalų traktuotes, kritikos gerai vertinami spaudoje. Džiaugiuosi ir savo kolegos A. Pulkauninko sėkme, tuo, kad Teatre yra alternatyvi trupė, einanti visai kitu keliu.
Kokiais teatro ir šokio kūrėjais Jūs žavitės? Ar yra tokių iškilių ir perspektyvių asmenybių Lietuvos teatro padangėje?
Vieno neturiu. Iškilių asmenybių, kuriomis žavėjausi ir žaviuosi buvo ir yra daug. Žaviuosi E. Nekrošiaus, J.Vaitkaus, O. Koršunovo režisūriniais darbais. Iškiliausia aktore iki šiol laikau Rūtą Staliliūnaitę, nepamirštamąją Barborą Radvilaitę Kauno dramos teatre. Džiaugiuosi, kad dirbant Menininkų rūmuose teko garbė artimiau susipažinti su šia didžia teatro asmenybe.
Koks Jūsų požiūris į dabartinius spektaklius? Ar jie nepraradę savo dvasios ir koncepcijos?
Anksčiau teatras orientavosi į visą visuomenę, dabar tik į mažą jos dalį, į tą, kuriai teatras tikrai reikalingas. Gal taip ir geriau. Geriau tegu spektaklį žiūri penki žmonės, bet neabejingi, sugebantys analizuoti. Tačiau mūsų teatro salė visada būna pilna. Ir tai džiugina. Studentų teatras žavus tuo, kad jam nereikia prie nieko taikytis, nes mes neužsiimam komercine veikla, mes neuždarbiaujam savo spektakliais, todėl esame laisvi nuo visokių konjunktūrų, turime teisę rizikuoti, galime ieškoti ir klysti.
Turite neįprastų gebėjimų ar pomėgių?
Deja, nesu joks ekstrasensas, nes turiu pakankamai sveiko proto ir sąžinės, kad galėčiau tokiu apsimesti, nors tai šiandien ir populiaru, ir pelninga. Labai mėgstu keliauti. Neseniai, būnant Italijoje su teatru, išsipildė ir didžioji mano svajonė – pamatyti Veneciją. Nieko gražesnio dar nemačiau.
Dažniausiai kartojama frazė
„Teatras – interpretacijos menas“. Yra ir kita, banalesnė: „Būkit žmonės, nevėluokit į repeticiją.“
Ką palinkėtumėte nuveikti ar išbandyti žmogui bent kartą per visą gyvenimą?
Nebijoti būti savimi. Geriau, aišku, tai daryti visą laiką. Turiu galvoje ir teatrą, ir gyvenimą.
Esu, kaip sakoma, senas vilkas, praėjęs tarybinių laikų išbandymus, kai reikėdavo kovoti už kiekvieną scenoje ištartą žodį ar vaizdinę metaforą. Ne vieną mano spektaklį nuo universiteto komunistinių ideologų teko ginti net Mokslų Akademijos nariams. Tad šiandien džiaugiuosi galėdamas semtis jėgų iš galimybės laisvai kurti su laisvais jaunais žmonėmis. Optimizmo teikia ir dabartinės VU vadovybės supratimas, kad mūsų universitetas buvo, yra ir turi būti ne tik mokslo, bet ir dvasinės kultūros centras. Apskritai, kūryba nėra joks vargas, tai didelė laimė. Kas kita, aišku, organizaciniai rūpesčiai – jie gal kiek ir vargina. Tačiau viską atperka rezultatai. 1988 m. įkūriau Universitetų teatrų asociaciją (UTA) ir iki šiol jai vadovauju. Asociacijai priklauso 6 universitetų teatrai iš Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos. Mūsų lietuviškoji asociacija kol kas yra vienintelė nacionalinė tokio tipo asociacija Europoje. Prieš keletą metų ji atitinkamai įvertinta ir priimta į Pasaulinę Universitetų teatrų asociaciją. Pagrindinis UTA tikslas yra tarptautinių ryšių palaikymas, teatro forumų organizavimas, dalyvavimas festivaliuose užsienyje. Štai ir dabar (spalio-lapkričio mėnesiais) VU teatro trupė MINIMUM vyks net į tris festivalius – Minske, Maskvoje ir Peče (Vengrija). Kitų metų balandžio pabaigoje įvyks jau dešimtas jubiliejinis forumas DE PROFUNDIS, skirtas VU 430-osioms metinėms. Šiai progai su savo trupe MINIMUM pastatysiu linksmą muzikinį spektaklį GAUDEAMUS IGITUR.
Kuri veikla Jums mieliausia ir artimiausia?
Man rodos, kad aš jau atsakiau į šį klausimą. Nors visos šios veiklos susijusios, tačiau maloniausia, be abejo, spektaklių statymas. Anksčiau daug dėmesio skyriau teatro ir literatūros kritikai, rašiau straipsnius, recenzijas, tačiau man nelabai patinka kitus kritikuoti, labiau patinka girti. Bet šiais laikais geras žodis spaudoje nebeturi paklausos. Todėl nustojau rašęs kritinius straipsnius. Esu parašęs daug inscenizacijų pagal prozos veikalus, taip pat sukūręs keletą pjesių, kurias pats ir pastačiau. Labiausiai esu patenkintas „Hamleto sąvoka“, su kuria 1990 m. pradėjome nesibaigiantį žygį po tarptautinius festivalius.
Vilniaus universitete baigėte lietuvių filologiją, kas Jus pastūmėjo vaidinti ir galų gale pačiam režisuoti?
Dar studijuodamas lituanistiką VU pradėjau ypatingai domėtis dramaturgija, lankiau nepamirštamą docentės P. Česnulevičiūtės seminarą, įstojau į VU teatrą, kuriam vadovavo puikus režisierius ir teatro pedagogas V. Limantas. Čia sutikau kitą įspūdingą asmenybę – aktorę S. Nosevičiūtę, kuri mums dėstė scenos kalbą ir statė poezijos spektaklius. Šie žmonės ir paskatino mane domėtis teatru iš esmės, pastūmėjo režisūros linkme. Vėliau neakivaizdžiai studijavau teatrologiją Maskvos teatro meno institute. VU teatre dirbu nuo 1975 m. Nors pirmąjį spektaklį pagal Jono Meko poeziją pastačiau dar būdamas studentas – 1972 m., tai buvo bene pats įžūliausias mano poelgis gyvenime. Vėliau iš JAV atvykęs poetas spektaklį įvertino lakoniškai: „Galima ir taip“. Tuomet aš tai supratau kaip komplimentą. Bet juk autoriai niekada nėra patenkinti tuo, ką su jų kūryba daro teatras. Teatras ir literatūra – kaip vyras ir žmona: vienas be kito negali, bet nuolat vienas kitam priekaištauja.
Kodėl pasirinkote darbą su Vilniaus universiteto studentais?
Kaip matote, tai išėjo savaime, natūraliai. Ir niekada to nesigailėjau. Smagu dirbti su jaunais, intelektualiais žmonėmis. Iš jų aš taip pat nuolat mokausi.
Ką Jums reiškia teatras apskritai ir ką jums reiškia konkrečiai VU teatras?
Tai, kaip dabar madinga sakyti, yra mano gyvenimo būdas ir svarbiausioji jo dalis. Gaila, kad kažkada reikės viso to atsisakyti. O kol dirbi su jaunimu, tol ir pats jautiesi jaunas. Teatro dėka aš galiu pasakyti, ką aš galvoju apie gyvenimą. Kartais tai būna įdomu ir kitiems. Kartais tai būdavo įdomu net aršiausiam teatro kritikui Egmontui Jansonui. Manau, kad neturėčiau kuklintis ir galėčiau teigti, kad kartu su V. Limantu, S. Nosevičiūte, L. Ciuniu, N. Kurklietyje, A. Čepaityte, M. Misiūnaite, A. Pulkauninku kūriau ir kol kas tebekuriu VU teatro istorijos šiuolaikinį etapą. Beje, nereikėtų pamiršti, kad bendra VU teatro istorija labai sena ir turtinga, prasidėjusi dar 1570 m. ir davusi pradžią visos Lietuvos teatro istorijai. Didžiuojuosi galėdamas ją tęsti. Ir, tikiuosi, sėkmingai, nes mano teatro studentai beveik visuose festivaliuose gauna daugiausiai diplomų už geriausius vaidmenis, o ir patys spektakliai nuolat pelno prizus už originalumą, už įdomiausias veikalų traktuotes, kritikos gerai vertinami spaudoje. Džiaugiuosi ir savo kolegos A. Pulkauninko sėkme, tuo, kad Teatre yra alternatyvi trupė, einanti visai kitu keliu.
Kokiais teatro ir šokio kūrėjais Jūs žavitės? Ar yra tokių iškilių ir perspektyvių asmenybių Lietuvos teatro padangėje?
Vieno neturiu. Iškilių asmenybių, kuriomis žavėjausi ir žaviuosi buvo ir yra daug. Žaviuosi E. Nekrošiaus, J.Vaitkaus, O. Koršunovo režisūriniais darbais. Iškiliausia aktore iki šiol laikau Rūtą Staliliūnaitę, nepamirštamąją Barborą Radvilaitę Kauno dramos teatre. Džiaugiuosi, kad dirbant Menininkų rūmuose teko garbė artimiau susipažinti su šia didžia teatro asmenybe.
Koks Jūsų požiūris į dabartinius spektaklius? Ar jie nepraradę savo dvasios ir koncepcijos?
Anksčiau teatras orientavosi į visą visuomenę, dabar tik į mažą jos dalį, į tą, kuriai teatras tikrai reikalingas. Gal taip ir geriau. Geriau tegu spektaklį žiūri penki žmonės, bet neabejingi, sugebantys analizuoti. Tačiau mūsų teatro salė visada būna pilna. Ir tai džiugina. Studentų teatras žavus tuo, kad jam nereikia prie nieko taikytis, nes mes neužsiimam komercine veikla, mes neuždarbiaujam savo spektakliais, todėl esame laisvi nuo visokių konjunktūrų, turime teisę rizikuoti, galime ieškoti ir klysti.
Turite neįprastų gebėjimų ar pomėgių?
Deja, nesu joks ekstrasensas, nes turiu pakankamai sveiko proto ir sąžinės, kad galėčiau tokiu apsimesti, nors tai šiandien ir populiaru, ir pelninga. Labai mėgstu keliauti. Neseniai, būnant Italijoje su teatru, išsipildė ir didžioji mano svajonė – pamatyti Veneciją. Nieko gražesnio dar nemačiau.
Dažniausiai kartojama frazė
„Teatras – interpretacijos menas“. Yra ir kita, banalesnė: „Būkit žmonės, nevėluokit į repeticiją.“
Ką palinkėtumėte nuveikti ar išbandyti žmogui bent kartą per visą gyvenimą?
Nebijoti būti savimi. Geriau, aišku, tai daryti visą laiką. Turiu galvoje ir teatrą, ir gyvenimą.
 |
 |
 |
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
