„Pagaliau ir aš studentas!“; „Aš čia visiškai žalia – kaip ir matiekoj...“; „Pirmakursiai, jungiamės ir darom KĄ NORS.“  Tokiomis mintimis mirgėte mirga visos internetiniuose tinklalapiuose nulių sukurtos grupės, pokalbiai elektroninėse konferencijose ir pavieniai apmąstymai važiuojant į paskaitas autobusu, troleibusu ar nuosava transporto priemone („Aš ne buožė, tiesiog pirmakursis studenčiokas, iš paskutinių santaupų nusipirkęs ekonomiškesnę mašinytę.“) Pirmasis nulių mėnesis studentų visuomenėje = pirmosios mintys iš serijos „kur aš čia įlipau ketveriems metams?“, pirmieji svarstymai mesti pasirinktą specialybę, pirmieji pasipiktinimo „man sakė, kad čia viskas bus visai kitaip“ pliūpsniai. Ech, net nostalgija apėmė...

Emocijos liejasi per kraštus, viskas nauja ir neatrasta (kartais neatrasta būna net universiteto dislokacijos vieta – teko girdėti, kaip viena pirmakursė savo draugės klausė, ar tikrai stotelėje „Universitetas“ reikia išlipti, norint nueiti į Komunikacijos fakultetą). Nejučia prisimeni ir save, klausinėjantį nesąmonių: „O tai būtina turėti kortelę, norint bet kur universitete ką nors nusikopijuoti?“, „O prie ko tas KLEVAS ir elektroninė konferencija?“, „O tai reikės viską konspektuoti, ką ten aiškins per paskaitas?“ ir taip toliau, ir panašiai... Tik atsikratęs nulio etiketės ir įveikęs fukso maršrutą pradedi suprasti savo kuratores, praėjusiais metais netekusias kantrybės („Na, mes tai tikrai tokios žioplos pernai nebuvom...“). Tačiau sunkiausia jau praeity – pirmas mėnesis įveiktas!

Kai kurie nuliai jau gali vadintis garbingu fukso vardu, kiti taip pat bus greitai pakrikštyti. Jau dabar jiems darosi vis linksmiau prisiminti nedrąsius pirmuosius žingsnius naujos mokymosi įstaigos koridoriais ir pasidžiaugti mažais kasdieniniais atradimais: „Uch, Kamčiatka: krentantys langai, duobėtos lovos, nesiliaujantys vakarėliai!“; „Jau tris savaites nieko nevalgau, nes tingiu indus plaut. Didžiausias iššūkis – išmokti gyventi savarankiškai.“; „Dėstytojo anekdotai, virtimas dešimto lygio supersajanu keliaujant prie lentos, matematika ir jos taikymai... Toks tas studijavimas.“; „Aplink maišosi visokio plauko pirmakursiai – tokie patys kaip aš, tik triskart lievesni.“ 

Pirmakursiai tarsi pasiskirstė į dvi grupes: optimistus, kurie sugeba prisitaikyti prie radikaliausių gyvenimo permainų („Na, ir kas, kad pelė po koridorių bėgioja, - užtat kaimynai fizikai taip patobulino tualeto aurą, kad nuspaudus šviesos jungiklį pradeda groti Relax FM!“) ir pesimistus, kurie visada svajoja apie šviesenį rytojų nei jis yra („Brolio draugės pusbrolio pažįstama sakė, kad studijuodamas šitą specialybę galėsiu ketverius metus nieko neveikt, o čia kažkokie referatai, metimai iš universiteto už plagijavimą ir kitos nesąmonės...“)

Ne vienas nulis išvydęs bendrabutį – potencialią savo gyvenamąją vietą – apsisukęs išėjo ieškotis būsto kitur, ne vienas (vis dėl to pasilikęs jame) susidūrė akis į akį su geležine lova ar šaldytuvo nebuvimu, ne vienam širdį suspaudė pamačius, kad jo kulinarinius (ne)sugebėjimus  matys visi jo aukšto gyventojai (ir valytoja, ateinanti išplauti grindų),  – sveiki atvykę į studentų pasaulį!

Antra vertus, pirmakursiai darosi vis ištvermingesni, daugumos jų negąsdina nei į kambarį pučiantys vėjai, nei su anapusiniu pasauliu besikalbantys dėstytojai, nei maži kuriozai (mergina, serganti bulimija ir to besigėdijanti, todėl vemianti ne bendrame bloko tualete, o duše, kuriuo naudojasi visas aukštas;  keistas kambarioko įprotis laikyti kojines šalia maisto produktų; koliokviumas KAIP TIK TĄ trečiadienį, prieš kurį šventei antradienį, ir panašiai). Peršasi mintis, kad nors pirmosiomis rugsėjo dienomis ir būtume išgirdę, kokį šoką sukėlė vienas ar kitas įvykis, tačiau dabar, paklausus bet kurio pirmakursio apie tai, kaip jam sekasi būti ką tik iškeptu studentu, tikriausiai išgirstumėme atsakymą: „Viskas normaliai, aš to ir tikėjausi eidamas čia!“ Ir kas žino – gal taip ir yra?

< Buvęs		Kitas >