Kartą metuose visi ką nors naiviai pažadam – tai vadinama naujametiniais pažadais :). Vienas planuoja mesti rūkyti, kitas – nesikeikti, trečias sako: „nepykit, neprižadėsiu nieko“. Pastarasis turbūt nuoširdžiausias. Jį gerbiu.

Kita vertus, man šis žaidimas patinka. Kvailokas, (ne)įpareigojantis, bet suteikiantis Naujiesiems žavesio – nauji metai, siejami su naujais darbais, nauja pradžia... Ši romantiniuose filmuose siejama su „nauju gyvenimu“, kurį pagrindiniai veikėjai pradeda susirinkę daiktus, trenkę durimis ir išvykę į kitą pasaulio kraštą ieškoti laimės... Realybėje Naujieji kitokie. Realūs.

Viena draugė sako: „Nesąmonės. Jei noriu kažką keist, imu ir pažadu tai nuo rytojaus. Net ne pažadu, o darau. Kam laukti kitų metų?“. Teisybė. Triukas tame, jog, kai Naujieji toli – pažadų įgyvendinimas atrodo tolimas ir todėl realus. Kai jie artėja, tikimės, kad griausmingai atšventę iš tikrųjų įžengsim į kitokią realybę – geriau seksis mokslai, asmeninis gyvenimas, darbo paieškos...  Tas tikėjimas gražus. Ir nesvarbu, ką bekalbėtų būrėjai ir astrologai – metai bus tokie, kokius susikursime patys. 

Linkiu, kad šie būtų kupini džiugių smulkmenų, naujų patyrimų, triušio kailio švelnumo, katiniško murkimo ir pažadų, kurie išsipildo. Pildykit juos ne po mėnesio ar metų, bet dabar. Su Naujaisiais!

P.S Aš šiemet pažadėjau sau (ir turbūt visiems, kuriuos pažįstu) pradėt kaip voverė suktis virtuvėje... :) Bet apie tai – kitą sausį... ;)

< Buvęs		Kitas >