„Jau tuoj… Tuoj TIKRAI baigsiu rašyti tą prieš tris savaites pradėtą referatą/ susitvarkysiu kambarį/ padėsiu mamai nuskusti bulves/ perskambinsiu šefui/ eisiu miegoti... Tik dar vieną Desperate Housewives/ House M.D./ Sex and the City/ Friends/ How I Met Your Mother/ Gossip Girl/ Lost seriją pažiūrėsiu.“ Pažįstama situacija? 

Dievas mato, tu nenorėjai. Visaip stengeisi išvengti šios priklausomybės. Netgi nepasidavei spaudimui, kai teko pasiskolinti draugės kompiuterį, kuriame tave šaukte šaukė dešimt „Draugų“ sezonų. Gali prisiekti. Bet kaip galima netapti serialo auka, kai jo KIEKVIENA SERIJA baigiasi intriga? O jeigu labai nuotaikos nėra arba, dar blogiau, ji tokia gera, kad būtinai norisi pažvengt balsu iš House’o sarkazmo/ Ross’o bandymo įdegti ar išsibalinti dantis/ Susan nevėkšliškumo/ Carrie ir Mr Big buitinių konfliktų... Už ką tau taip?

Dar prisimeni laikus, kai viskas buvo kontroliuojama. Tik dvi serijos per vakarą. Tik visiškai neturint ką veikti. Tik IŠ TIKRŲJŲ visiškai neturint ką veikti. Palaipsniui liga progresavo. Valgyti negali be serialo. Užmigti negali be serialo. Mažiausiai šešios serijos per dieną. Visa kita veikla „gali palaukti“. Visa kita veikla, jei negali palaukti, tegul eina velniop. Eini gaminti pietų, ― nešiesi laptop’ą į virtuvę. Eini maudytis, ― pasiimi kompiuterį į vonią. Eini miegoti, ― kompas visada šalia...

Kiaulių gripas, paukščių gripas, vėjaraupiai, maras, ― lašas jūroje, palyginus su šita liga. Ir nereikia sakyti, kad tai neužkrečiama. Jeigu kalbėdamasis su draugėmis(― ais) jautiesi esanti(s) buka(s), nes nematei, kas praeitoje serijoje mirė/ gimė/ pateko į avariją/ įsimylėjo/ išsiskyrė/ atsidūrė kalėjime/ prarado atmintį/ buvo pagrobtas, tau tampa gyvybiškai būtina pradėti iš to bukumo lipti. Taip tu ir pradėjai. Ir seniai išlipai. Ir tau vis tiek negana.

Pamėgsti aktorius. Pradedi įsivaizduoti, kad jie ― tavo draugai. Velniai griebtų, tikriausiai net pagalvoji, kad kuris nors iš jų ― kaip iš akies luptas tavo prototipas. Ketvirtame sezone viskas pradeda darytis nuspėjama. Žiūrėdama(s) penktą pagalvoji, kad scenaristai „išsisėmė“, kad „gal jau gana“, bet negi nustosi jį žiūrėti vien dėl to? Jeigu, neduok Dieve, kas nors prigamino dar daugiau sezonų, tu jau net nesidomi, kas tame seriale vyksta. Žiūri tik iš įpročio. Tampi abejingas.
 
Kai viskas baigiasi, tau lyg ir kažko trūksta. Iš vienos pusės, apsidžiaugi: „Pagaliau turėsiu laiko skaityti knygas/ rašyti poemas/ piešti/ ieškoti darbo...“ Iš kitos pusės, tave apima lengva panika: „O kas bus, jei man nepavyks užmigti/ paruošti namų darbų/ nusilakuoti nagų/ prisiversti išsivirti sriubos/ išlikti savimi be įprastos serialo dozės?“ Ir randi išeitį. Randi kitą serialą. Viskas vėl kartojasi iš pradžių...

Žiūrėti serialą ― tarsi vartoti alkoholį. Iš pradžių manai, kad nieko blogo neatsitiks, jei kartas nuo karto pasimėgausi. Vėliau dozės didėja. Ilgainiui, nors vieną dieną negavus paragauti, prasideda „lomkės“. Galiausiai niekas neberūpi ― nei šeima, nei darbas, nei mokslai... Broliai ir seserys, susiimkit. Susidėliokit prioritetus. Sveikit! :) O paskui parašykit, kaip sekėsi, nes man pasveikti niekaip nepavyksta...

< Buvęs		Kitas >