Ar susimąstot, kuo mes iš tikrųjų galime didžiuotis? Žmonės. Renginiai. Tradicijos. Liaudies dainos. Tautiniai šokiai. Būdas? Vienybė? Kas?

Į šitą klausimą atsakykim kiekvienas. O aš rašau savo atsakymą.

Dainų šventė

Lietuviška. Pirma mintis, šaunanti į galvą. Atsimenu, gal aštuntoje klasėje, važiavome pilnas traukinys moksleivių iš Kauno į Vilnių. Choristai, šokėjai, mokytojai, vadovai...  

Vingio parkas. Dainų dienos repeticija. Minia tokia, kad neįmanoma suvaldyt. Kai pradedi dainuot, supranti, kad esi kažko labai didelio svarbi dalis. 

Dainų šventė – viena gražiausių lietuviškų tradicijų. Suburianti skirtingas kartas, įvairių žanrų meną, atskleidžianti tautiškumą. Ne veltui  2003 m. lapkričio 7 d. UNESCO pripažino Lietuvos dainų ir šokių švenčių tradiciją ir simboliką Žmonijos žodinio ir nematerialaus kultūros paveldo šedevru.

Lietuvoje pirmą kartą Dainų šventė surengta 1924 m. rugpjūčio 23 ir 25 d. Kaune. Tada ji buvo vadinama „Dainų diena“, dainavo tik chorai. Vienas iš šventės iniciatorių vargonininkas, kompozitorius, pedagogas, choro dirigentas Juozas Žilevičius. Pirmojoje Dainų dienoje dalyvavo 77 chorai (3000 dainininkų) bei  50 tūkstančių klausytojų.

Dainų diena tapo tradicine. Antroji Dainų šventė, skirta Lietuvos Nepriklausomybės 10-mečiui, įvyko 1928 m. liepos 1-2 d. Kaune. Joje dalyvavo 6000 dainininkų: 51 bažnytinis choras, 22 gimnazijų ir kitų mokyklų chorai, 19 įvairių draugijų ir organizacijų chorų. Antroji Dainų šventė sulaukė 100 tūkstančių klausytojų. 

Pernai Dainų šventė vyko Kaune, Dainų slėnyje. Ji buvo skirta garbingai sukakčiai – Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejui paminėti. 

Sutartinės
 
Kasmet desperatiškai bandydami patekti į Europos dainų konkursų finalus, užkariauti viso žemyno publiką ir išplėšti tuos išsvajotus „12 points” – kuriame dainas, kurios atitiktų standartą, madą, prašome pagalbos užsienio kompozitorių... o rezultatas dažnai būna panašus į Balkanų regiono ritmus. O kodėl ne individualiai? Ne kitaip nei visi?

Bet čia ne apie tai.

Daugiabalsės lietuvių liaudies dainos – sutartinės, itin specifinio skambesio, disonansinių sąskambių, sinkopinio ritmo. Šiuose kūriniuose didelę reikšmę turi ritmas ir harmonija. Tekstai neperkrauti, žodžių nedaug, jie nuolat kartojami. Gausu garsažodžių, melodinę liniją dažniausiai sudaro 2-5 garsai. Sutartinės neretai atliekamos įvairiais instrumentais – lumzdeliais, skudučiais, kanklėmis.

Girdint jas, prieš akis iškyla tautiniais drabužiais pasipuošusios moterys...

Poezija

Ir proza. Kitaip tariant, literatūra. Poezija kelia sentimentus, nes ją teko „čiupinėti“ iš arti. Meninio skaitymo konkursai mokykloje paliko savo pėdsaką ir padėjo suvokt, kiek daug stiprių, įvairių kartų poetų mes turime. 

Nupasakoti neįmanoma, siūlau skaityt.

Gintaras Grajauskas

Pabaiga, kurios greičiausiai nebėr

Žiūrėti į laikrodį ir gyventi. Atrodyti
geriau, nei turėtum. Nes tai visa, kas
mums beliko. Atrodyti. Būti diskretiškam.
Pamatyti taip, lyg būtum nepastebėjęs.

Neliečiamos atsargos išeikvotos.
Metų laikų teliko vienas. Visiems metams.
Ironija nebepadeda. Tai jau išties
ironiška. Žmogiškumas nebėra juokingas.

Būtų gerai žmogiškumas. Naivumas,
kaip būtų gerai naivumas. Arba
mokėjimas taikliai šaudyti. Ir koks
senas lėlių vežimėlis. Pratyboms.

Viskas daugmaž ramu. Negali net supykti.
Niekas nebesako: šalčiau, bičiuli.
Jokių stabdymų. Jokio pagreičio įsibėgėjant.
Kam reikia permainų, perka kitos spalvos skrybėles.

Kažkas pasibaigė. Niekas neprasideda.
Kas rytą nuo devintos treniruotės.
Mokomės negyventi. Mokytojas turi
juodąjį diržą. Absoliutus lavonas.

Skraidom lėktuvais. Einame pasivaikščioti.
Susitinkame panašių į save. Vangiai dauginamės.
Teiraujamės: kas ten? tai aš, tavo mylimoji.
Kas, kas? ten jau nieko nebėr, brangusis.

Mus ignoruoja. Mus fotografuoja kiaurai.
Veidrodžiai atsisako priimt mūsų veidus.
Vartom tuščius albumus, nes kas mums beliko.
Žiūrime priešais save, lyg būtume nepastebėję.

Arvydas Ambrasas

Dideliam žydram kambary 
Du žmonės oranžiniai sėdi 
Prie stalo ir laukia.
Praskrenda mėnesiai, metai, 
O jie vis sėdi ir laukia 
Prie balto ir mažo stalo. 
Už lango mašinos. Žmonės 
Barasi arba juokiasi, arba 
Medžiai žydi, arba nuogi 
Laukia savo žydėjimo. 
Skrenda ir grįžta paukščiai 
Kaip mintys. 
Nugriaudžia karai. Į žemę 
Susigeria kraujas. 
O jie vis 
Sėdi ir laukia žydram kambary – 
Du žmonės –   
Savo oranžinės laimės. 

Justinas Marcinkevičius

Dar gyvi. Dar mato tie langai,
Pro kuriuos vaikystėj viskas tikra
...Medžių šakos lyg ilgi nagai 
Visą naktį grabalioja stiklą. 

Ir nubėga kūnu šiurpulys
Lyg per seną kūdrą šaltas vėjas
Iš pat ryto langas ima lyt,
Kol vienam kamputy prašviesėja. 

Tiek valytų, lopytų, šveistų,
Užkamšytų, paremtų balanom –
Jau nėra daugiau tokių šviesių
Ir tokių pilnų langų kaip mano. 

Įsiremsi, būdavo, akim
Ir su lango kryžium susiliesi –
Ir jau niekas nepajėgs atimt,
Ką suspėsi akimis paliesti. 

Naktį jie pasislenka arčiau,
Mėnesiena kaip sapnais užkloja...
Ką mačiau ir ko dar nemačiau,
Aš už viską tiems langams dėkoju. 

Nes ir šiandien – vaikiškai, ilgai
Dar žiūriu į viską pro jų stiklą.
Jie gyvi. Jie mato, tie langai.
Tik pro juos, deja, ne viskas tikra.

Žmonės

Tavo draugai, mano draugai, tavo giminaičiai, mano šeima. Visi. 

Talentingi aktoriai, režisieriai, artistai, kompozitoriai, rašytojai, dainininkai, muzikantai…Piliečiai, pildantys sąrašą dalykų, kuriais galim didžiuotis. 

Šitas kuklus mano atsakymas tėra tik maža dalis to, apie ką galima būtų parašyti. Jei prie jo pridėtume kiekvieno iš jūsų sąrašą, suprastume, kad jokioje kitoje šalyje nesurastume tiek gražių ir svarbių dalykų, kuriais galime džiaugtis. 

Gražaus vis dar tebesitęsiančio šventinio savaitgalio!

P. S. Savo „sąrašą“ galite įterpti į komentarų lauką ir galbūt apie tai taip pat bus parašyta. ;)

< Buvęs		Kitas >