Lygiai prieš dvidešimt metų susirinkusi Lietuvos Respublikos Aukščiausioji Taryba pasirašė Lietuvos nepriklausomybės atstatymo aktą. Dabar Lietuva jau dvidešimt metų kuria naują rytojų, tik šį kartą tas rytojus yra mūsų pačių kuriamas rytojus. Be raudono atspalvio. Čia kiekvienas žingsnis žengiamas atsargiai lyg ką tik išlipus iš keliolika dešimčių plaukiojusio laivo ir bandant basomis pajausti kiekvieną Lietuvos žemės kruopelę, akmenėlį. Dalis žmonių, kovojusių 1990 metais, tvirtina, kad kovojo ne dėl tokios Lietuvos, kokią dabar turime. Ir sutinku, kad yra daugybė problemų, kurias turėsime išmokti spręsti. Tam gali prireikti ir dar tokios pat atkarpos... Viskam reikia laiko. Ir meilės žaizdos užgyja ne per dieną.
Lietuvos problemas kiekvienas sprendžiame skirtingai: vieni renkasi keliones tolyn nuo jų, kiti imasi žingsnis po žingsnio jų
sprendimų paieškos. Bet tai nėra svarbiausia. Svarbiausia – jas spręsti! Tačiau reikia ir nepamiršti džiaugtis tuo, ką jau pasiekėme, nors esame tokie jauni ir nepatyrę. Vis dar idealistai.Aš tikiu LIETUVA. Tikiu ir JUMIS: kad ši žemė yra Jums namai, kuriuos mylėsite net ir pasirinkę tęsti savo gyvenimus kur nors toli. Tai bus ta žemė, kuri pati mieliausia, namai, kur duona pati skaniausia, kur miškai žaliausi, kur merginos pačios gražiausios, kur šypsenos pačios šilčiausios.
Kai TIKI – lengviau gyventi. Tikėkime LIETUVA! Su MŪSŲ VISŲ ŠVENTE!
Prisiminkime 1990 metų kovo 11 – osios " target="_blank">įvykius.
Trys nuostabios dainos ir mokinės iš Kupiškio eilėraštis apie Lietuvą:
Čia mano žemė,
mano žemė, mano dangus.
Mano kelias,
mano kelias į mano namus.
Mano laimė,
mano laimė - mano viltis.
Mano metai,
mano metai vėlei nauji.
Marijonas Mikutavičius - Mano žemė
Aš atgulsiu, tu pareisi,Bus raudoni vakarai,
Priešas trauksis, viskas keisis,
Mano Lietuva bedale, ar bijai?
Pūgos kilo trečią kartą, krito bitės iš delnų,
Gaudė, verkė miesto varpas, dingo broliai tarp miškų.
Visą naktį skundės liepoms aimanuojantys beržai,
Kraujo raudoni užlieti, mūsų pustuščiai namai.
Ieva Narkutė – Raudoni vakarai
Bėgantis laikas atverdavo mirtinas žaizdas.
Tos žaizdos negyja, jos primindo padarytas klaidas.
O kraujas neleido pamiršti vardų
Ir taip paprastai prieš tamsą užmerkti akių.
Ir akmenys verkė, jie degė jie degė skausmu.
Tos upės per sraunios - daugiau nebėra jėgų.
Bet kažkur tolumoj žiburėlis vilties,
Ta mažutė liepsnelė laisvės ugnies.
Diktatūra – Lietuvai
Mano Lietuva
Maža šalis,
Bet ji mano
Pasakų pilis.
Čia močiutė man
Pasakėles seka,
Čia nuskyniau aš
Raudonų uogų kekę.
Čia laksčiau basa
Kai buvau mažutė,
Čia taip linksma
Ir taip gera būti.
Kamilė, 9metų. Kupiškio Kupos pradinė mokykla, 2009
Žiūrėkime į pasaulį vaiko akimis ir lankstykime basi po MŪSŲ VISŲ žeme!
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
