| Seniai seniai gyvenę žmonės sugalvojo pastatyti aukštą Babilono bokštą, kad pasiektų Dievo namus – dangų. Susirinko daug žmonių iš skirtingų šalių, tačiau jiems buvo nesunku suprasti vienas kitą: jų kalba buvo ta pati, visi jie buvo panašūs, tikėjo tais pačiais dalykais. Bet jiems nepavyko įvykdyti savo plano. Dievas supyko, kad žmonės panorėjo būti lygūs Jam, įžengti į Jo namus, ir nubaudė juos padarydamas visiškai skirtingais. Nuo to laiko žmonės yra skirtingų tautybių, religinių pažiūrų, odos spalvos, kalba skirtingomis kalbomis. |  |
Sparčiai vyksta globalizacija. Iš šimto keturiolikos apklaustų jaunuolių, 48% šį reiškinį vertina teigiamai. Jie nemano, kad susimaišiusios kalbos, papročiai, tautybės yra blogai. Kodėl jie taip teigiamai nusiteikę globalizacijos atžvilgiu, nežinia. Gal žodis patinka, o gal apklaustuosius džiugina, kad globalizacija padaro juos „pasaulio piliečiais“ ir bet kurioje šalyje jie gali jaustis kaip namie (juk visur vienodos parduotuvės, vienodos kavinės, tas pats maistas, mada ir net kalba tampa vienoda). 31% prisipažino, kad labai dažnai įterpia į savo kalbą skolinius, žargonus, atkeliavusius į Lietuvą iš kitų šalių, pavyzdžiui, kalbėdami telefonu mes dažnai sakome, kad mums viskas „okey“, o ne gerai. Vilniečiai sako gyvenantys megapolise, o ne didmiestyje. Tarptautiniai šiuolaikiniai žodžiai išstumia lietuviškus, kurie amžių amžius ištikimai tarnavo mūsų kalbai. Lietuviai išvažiuoja dirbti ir studijuoti į užsienį. Beveik 50% mano, kad už Lietuvos sienų gyventi geriau. O užsieniečiams įdomi maža krepšininkų šalis prie Baltijos jūros. Ir atvažiuoja čia juodaodžių, kinų ir daug kitų tautybių žmonių, kai kurie iš jų, jau seniai atvykę, Lietuvoje spėjo ir palietuvėti.
Kai vyksta tokia žmonių kaita, neįmanoma apsieiti be tolerancijos sąvokos, juk ne visada naujų žmonių priėmimas vyksta draugiškai. Labai dažnai atsiranda priešiškumas, dėl savo bėdų žmonės apkaltina kitokius nei jie: kitos tautybės, odos spalvos, kito akių dydžio, kitaip tikinčius ir kalbančius.
Tolerancija. Koks gražus žodis! Nuo jo saldžiai kvepia kažkuo paslaptingu, užsienietišku. Deja, būtent dėl to, kad šis žodis neatsirado lietuvių kalboje su K. Donelaičio ir M. Mažvydo raštais, o atėjo į mūsų gyvenimą iš anglų kalbos palyginus neseniai, atsiranda visokių nesupratimų, net kuriozų dėl jo vartojimo. Žodis „tolerancija“ vartojamas labai plačiai, dažnai spaudoje, politikų kalbose. Net paprasti tautiečiai šį žodį jau ima kartoti kaip burtažodį, tikėdami, kad tolerancija yra kažkas gero. Tačiau nuomonių apie tai, kas yra ta tolerancija, daug, ir jos būna labai skirtingos. Kodėl? Angliško žodžio tolerance neįmanoma išversti. Kaip sako patys anglai, amerikiečiai, australai ir kiti žmonės, kuriems anglų kalba yra gimtoji, toleranciją galima tik feel – pajusti. Ir jaučia kiekvienas lietuvis skirtingai: vieni supranta toleranciją kaip abejingumą savo tautai, antipatriotizmą, nepagarbą sau ir nuolaidumą, kiti mano, kad tolerancija – aukščiausia vertybė, supratingumas ir gerumas.
Beveik visi XX amžiaus lietuvių kalbos žodynai sutapatina dvi sąvokas: pakantumą ir toleranciją, tačiau yra mažytis skirtumas, kuris šiuolaikinėje kalboje dažnai pamirštamas. Pakantumas kilęs nuo žodžio kentėti, t.y. neprieštaraujant, nesiskundžiant ištverti kažką nemalonaus. Tolerancija – pasirengimas palankiai žiūrėti į kitų elgesį, išvaizdą, požiūrius, tautybę.
Štai kelių visiškai skirtingų žmonių nuomonė apie toleranciją, kultūrų dialogą, etninę, tautinę diskriminaciją. Ir ar visiems Lietuvos žmonėms šūkis „Lietuva lietuviams!“, kurį vis dažniau galima pamatyti ant sienų, tvorų, parko suoliukų, sukelia gerus jausmus.
Kai vyksta tokia žmonių kaita, neįmanoma apsieiti be tolerancijos sąvokos, juk ne visada naujų žmonių priėmimas vyksta draugiškai. Labai dažnai atsiranda priešiškumas, dėl savo bėdų žmonės apkaltina kitokius nei jie: kitos tautybės, odos spalvos, kito akių dydžio, kitaip tikinčius ir kalbančius.
Tolerancija. Koks gražus žodis! Nuo jo saldžiai kvepia kažkuo paslaptingu, užsienietišku. Deja, būtent dėl to, kad šis žodis neatsirado lietuvių kalboje su K. Donelaičio ir M. Mažvydo raštais, o atėjo į mūsų gyvenimą iš anglų kalbos palyginus neseniai, atsiranda visokių nesupratimų, net kuriozų dėl jo vartojimo. Žodis „tolerancija“ vartojamas labai plačiai, dažnai spaudoje, politikų kalbose. Net paprasti tautiečiai šį žodį jau ima kartoti kaip burtažodį, tikėdami, kad tolerancija yra kažkas gero. Tačiau nuomonių apie tai, kas yra ta tolerancija, daug, ir jos būna labai skirtingos. Kodėl? Angliško žodžio tolerance neįmanoma išversti. Kaip sako patys anglai, amerikiečiai, australai ir kiti žmonės, kuriems anglų kalba yra gimtoji, toleranciją galima tik feel – pajusti. Ir jaučia kiekvienas lietuvis skirtingai: vieni supranta toleranciją kaip abejingumą savo tautai, antipatriotizmą, nepagarbą sau ir nuolaidumą, kiti mano, kad tolerancija – aukščiausia vertybė, supratingumas ir gerumas.
Beveik visi XX amžiaus lietuvių kalbos žodynai sutapatina dvi sąvokas: pakantumą ir toleranciją, tačiau yra mažytis skirtumas, kuris šiuolaikinėje kalboje dažnai pamirštamas. Pakantumas kilęs nuo žodžio kentėti, t.y. neprieštaraujant, nesiskundžiant ištverti kažką nemalonaus. Tolerancija – pasirengimas palankiai žiūrėti į kitų elgesį, išvaizdą, požiūrius, tautybę.
Štai kelių visiškai skirtingų žmonių nuomonė apie toleranciją, kultūrų dialogą, etninę, tautinę diskriminaciją. Ir ar visiems Lietuvos žmonėms šūkis „Lietuva lietuviams!“, kurį vis dažniau galima pamatyti ant sienų, tvorų, parko suoliukų, sukelia gerus jausmus.
Vykintas (20 metų), lietuvis, studentas, žemaitis, šiuo metu gyvenantis Aukštaitijoje, studijuoja geografiją VU.
 |
„Manau, tolerancija – tai supratingumas kitokių nei mes žmonių atžvilgiu. Deja, Lietuvos žmonės, mano galva, netolerantai juodi. Tokia situacija yra dėl silpnos kai kurių žmonių mąstysenos ir žemo intelekto. Man religija, tautybė ar rasė netrukdo bendrauti. Homoseksualai – kita kalba (su jais tikriausiai kažkas ne taip). Taip kad esu pusiau tolerantiškas. Labai tikiuos, kad laikui bėgant žmonės pradės europėti, taps protingesni ir viskas pagerės. Džiugina tai, kad konfliktai su aukštaičiais ir dzūkais juokų lygyje, todėl etninių problemų didelių lyg ir nėra. Nors, aišku, žemaičio tautybė gerai būtų. Kai matau visokius užrašus ant sienų ala „Lietuva lietuviams!“ jaučiu, kad smegenų galvose mažėja, o „skinų“ daugėja. Gaila.“
|
Aurelija (18 metų), lietuvė, abiturientė, vadina save patriote, 2008 kovo 11 d. eisenos Gedimino prospektu dalyvė, „neonacė“, nenori viešumo, todėl nuotraukos nėra, vardas pakeistas.
 |
„Pakantumas kitokių pažiūrų, tautybės ar rasės žmonėms, tuo pačiu tai abejingumas savo tautybei, pažiūrų neturėjimas ir t.t. Lietuvos žmonės daugeliu aspektų yra pernelyg tolerantiški, netgi nuolaidūs. Kiti žmonės Lietuvoje (ne lietuviai, ne katalikai) man nepatinka, bet jei jie paklūsta mūsų valdžiai, gerbia kalbą bei kultūrą, bandau juos toleruoti. Iš pradžių frazė „Lietuva lietuviams!“ man skambėjo pakiliai, norėdavosi pakelti kumščius į orą. Bet dabar norisi trenkti tam, kuris taip sako. Pirmiausia reikia formuoti, valyti ir šviesti neonacių judėjimą, tik tada tautą.“
|
Oumar Lanany (22 metų), vaikinas iš Senegalo, krepšininkas, žaidžiantis lietuviškoje komandoje, studijuoja Klaipėdos tarptautiniame LCC universitete.
 |
„Lietuvoje, kaip ir bet kurioje kitoje šalyje, yra visokių žmonių: gerų ir piktų, tolerantiškų ir radikaliai nusiteikusių prieš juodaodžius ar šiaip prieš kitus žmones. Negaliu dėl to, kad keletas bepročių buvo sumušę mano draugą Klaipėdoje, teisti visų Lietuvos žmonių. Yra tikrai labai geranoriškų, draugiškų lietuvių. Dauguma mano krepšinio komandos narių – lietuviai ir mano santykiai su jais nuostabūs. Tikiu, kad tokių žmonių Lietuvoje daugiau nei netolerantiškųjų. Aš netoleruoju tik netolerantiškų žmonių. Reikia ugdyti ne toleranciją, o pagarbą. Jeigu visi gerbs vieni kitus, tolerancija atsiras savaime. Iš dalies aš net suprantu „skinus“, pasisakančius prieš imigrantus, kitų tautybių žmones, nes kažkada afrikiečiai irgi nenorėjo, kad jų žemynas būtų kolonizuotas europiečių. Bet, antra vertus, esu prieš žiaurumą ir kitų žeminimą.“
|
Akivaizdu, kad tolerancija – dar neprijaukintas žvėrelis Lietuvoje. Ši sąvoka dar nėra iki galo suprasta bei priimta mūsų žmonių ir nežinia, ar kada bus. Manau, kad ne žodžiuose ar sąvokose esmė. Esmė ta, kad visi mes – žmonės, ir todėl turime žmoniškai elgtis vieni su kitais. O Jūs ką galvojate?
| < Buvęs | Kitas > |
|---|
